1929 m. Los Andželo priemiestyje įkurti Lambų šeimai priklausantys laidotuvių namai „Lamb Funeral Home“. Šeimos verslas bėgant metams užsitarnavo neginčijamą autoritetą, kaip vieta, kurioje gerbiamos šeimos bei krikščioniškos vertybės, tad verslas buvo itin sėkmingas.
1980 m. verslas perduotas į Lorianne Lamb Scone ir Jerry Scone rankas. Vyresnysis sūnus Davidas Scone dar paauglystėje išmoko balzamuoti kūnus, nors prie šeimos verslo prisijungti neketino. Jo svajonė buvo tapti profesionaliu amerikietiškojo futbolo žaidėju, tačiau po serijos pralaimėjimų ir traumos vaikinas iš savo komandos buvo pašalintas.
„Jei man būtų leista žaisti dar vienerius metus, viskas būtų susiklostę kitaip!“ – tvirtino jis.
Vaikinas dirbo įvairius darbus, kol tėvai nusprendė jį įtraukti į šeimos verslą. Kolegijoje, studijuodamas laidojimo verslą, jis sugalvojo idėją: daugelis biurų veža kūnus į svetimus krematoriumus, mokėdami po 250–300 dolerių (šiandien tai būtų virš 1 tūkst. dolerių) už lavoną. O kodėl jų negalima aptarnauti mūsų laidojimo namuose?
Didelis susidomėjimas kremavimo paslaugomis
Šeima buvo nusipirkusi nedidelį krematoriumą vienų kapinių pakraštyje, kurį nupirko Charles Lamb dar prieš įkurdamas savo laidojimo namus. Viduje buvo dvi senos krosnys, naudojamos kelis kartus per savaitę. D. Scone nusprendė verslą išplėsti ir siūlyti kremavimo paslaugas kitiems laidojimo namams – tik už 55 dolerius.
Iš pradžių vaikinas pats važinėjo pas klientus, paimdavo kūnus ir atlikdavo kremavimą, bet verslas greitai išaugo: buvo sunku atsispirti tokioms žemoms kainoms. Lavonams surinkti jis pasamdė tris stambesnius vaikinus – nesėkmingus futbolininkus iš savo buvusios komandos.
Lavonai, suvynioti į kartoną, buvo sukrauti į furgoną be šaldytuvo ir ventiliacijos, todėl kildavo nemalonus kvapas. Tačiau puikus atlyginimas kompensavo bet kokius nepatogumus.
Kremavimas – ilgas procesas. Kūnas įdedamas į krosnį, keletą valandų deginamas, tada krosnis turi atvėsti, kad būtų galima surinkti pelenus. Dvi krosnys galėjo normaliai atlikti keturis kremavimus per aštuonių valandų darbo dieną. Tačiau netrukus furgonas ėmė vis dažniau įvažiuoti pro vartus bet kuriuo paros metu. Darbuotojai iškraudavo po 15–20 kūnų per kartą, o po 5–6 valandų atveždavo kitus 15–20.
Pirmus metus deginimu užsiiminėjo pats D. Scone ir jo dešinioji ranka Johnas Poleranas – taip pat jaunas vaikinas, buvęs vietinės gaujos narys, priklausomas nuo kokaino. Dabar jis gaudavo virš 6 tūkst. dolerių per mėnesį ir buvo pasiruošęs padaryti beveik viską, ko tik paprašytų D. Scone.
D. Scone prašymas buvo paprastas – vienu metu deginti ne vieną, o keletą kūnų. Iš pradžių po du ar tris, o vėliau iki 15–18. Kūnai buvo įkišami, kaip pavykdavo. Kad tilptų kuo kompaktiškiau, buvo laužomi jų kaulai. Pasak vieno iš bendradarbių, vaikinai visą laiką varžėsi: kas įdės daugiau kūnų per vieną „krovimą“.
„Kaip bebūtų grubu, bet skirtumo nėra“
Vieno mirusiojo pelenai užima maždaug pusę kibiro. Tačiau D. Scone krematoriumo darbuotojai pelenų neskyrė. Visų sudegintų pelenai buvo supilami į 60 litrų talpos šiukšlių konteinerius.
„Aš galėjau kremuoti vieną per dvi valandas, bet galima įdėti dešimt, ir tai užtruks dvi su puse valandos. O koks skirtumas? Kaip bebūtų grubu, bet skirtumo nėra“, – po keturiasdešimties metų aiškino D. Scone.
Sprendžiant iš jo veido ir tono interviu metu, jis iki šiol yra įsitikinęs, kad nepadarė nieko blogo. Dirbdamas jis žinojo, kad pažeidžia įstatymą: Kalifornijoje masinis kremavimas yra draudžiamas.
Tiesa, pagal įstatymą, gavus artimųjų sutikimą, buvo galima palaikus išpilti į vandenyną, ką D. Scone ir padarydavo.
„Vis tiek niekam nerūpi šie kūnai. Jų giminaičiai nenorėjo nė vienos savo mirusiųjų dalies atgal. Nesuprantu, kokia problema, jei kažkieno palaikai išmetami į vandenyną, kad jie bus sumaišyti su kažkieno kitais, kurie ir taip būtų išmesti į vandenyną iškart po jų. Kur čia logika? Kas čia blogo?“ – klausė jis.
Jei kas norėjo atgauti artimojo pelenus, jiems buvo duodami dešimties žmonių pelenai, atmatuoti pagal „normą“: 2–3 kg už vyrą, 1,5–2 kg už moterį.
„Nėra jokio skirtumo tarp bet kurio žmogaus kremuotų pelenų. Tai kalis ir kalkės, šiek tiek anglies, ir viskas. Žmonės tiesiog turėtų geriau kontroliuoti savo emocijas, nes tai jau nebe „jūsų mylimas žmogus“, šie pelenai niekada nebuvo jų. Mylėkite žmones, kol jie gyvi. Taškas“, – sakė jis.
Nepagarba mirusiesiems
Pasak buvusių krematoriumo darbuotojų, vyras tikrai negerbė mirusiųjų. Jis nešiojo mirusiuosius po pažastimi, tyčiojosi, galėjo pliaukšti per veidą ar kūną, naudoti juos kaip svorius jėgos pratimams.
D. Scone mėgo išlaidauti, aprūpindavo šeimą, dažnai vaišindavo draugus bei darbuotojus, kai kuriems net nupirko automobilius. Tačiau ne kūnų deginimas atnešdavo tokį pelną – jie lavonus apiplėšdavo.
Nuo lavonų buvo nuimami visi papuošalai, geri lavonų drabužiai parduodami. Tačiau vien drabužiais ir papuošalais neapsieita. D. Scone raudavo lavonų auksinius dantis ir parduodavo savo draugui juvelyrui. Pasak šaltinio, firma iš aukso uždirbdavo 20–30 tūkst. dolerių.
D. Scone apie visa tai pasakojo kaip apie natūralų procesą. Pasak jo, tai darydavo tiek jo tėvai, tiek senelis.
Dar vienas pinigų šaltinis - mirusiųjų organai
Nepaisant uždirbamų tūkstančių, D. Scone sugalvojo dar vieną būdą, kaip pasipelnyti iš mirusiųjų. Naujas pažįstamas, dirbęs donorinių organų banke, kartą papasakojo jam, kad jiems nuolat reikalingos ragenos ir jos imamos iš mirusiųjų. Taip D. Scone galvoje subrendo nauja idėja.
Jis užmezgė ryšius, samdė donorystės organizavimo specialistus ir pradėjo tiekti organus ir audinius visoje Amerikoje ir net užsienyje. Tačiau buvo dar vienas niuansas. Audinius buvo galima paimti tik turint sutikimą dėl pomirtinės donorystės. Tačiau 1980-aisiais konservatyvioje krikščioniškoje Amerikoje nedaug kas sutikdavo, kad būtų „išpjaustyti“ jų ar artimųjų kūnai.
Šeima bandė įtikinti klientus, bet, matyt, norinčiųjų buvo nedaug. Jie išsprendė problemą paprastai. Standartiniame sutikime dėl kremavimo, kurį pasirašo klientas, – „leidžiu kremuoti ir utilizuoti palaikus...“ – tolesniame sąraše atsirado frazė „paimti audinius“.
„Donorai“ buvo išardomi į dalis. Buvo naudojami laužtuvai, atsuktuvai, replės. Samdomi specialistai išimdavo širdį, plaučius, kepenis ir kitus reikalingus organus, išplėšdavo akis, nuimdavo odą.
Mirusiųjų organai buvo reikalingi daugiausia medicinos mokykloms tyrimams, iš akių buvo galima gauti transplantatus gyviems pacientams, o oda buvo skiriama persodinti nudegimams.
„Na, jei taip pagalvoti, kodėl gi ne? Man atrodo beprasmiška išmesti kažką, kas gali padėti kitiems žmonėms“, – paklaustas apie organų vagystę, D. Scone tik gūžtelėjo pečiais.
Tyrimai, nusikaltimai ir pasekmės
Keisti D. Scone veiksmai neliko nepastebėti. Laidotuvių organizuotojai vis dažniau aptarinėjo: kiek jis turi krematoriumų? Juk ten yra krematoriumas su dviem krosnimis, kaip tai įmanoma? Daugiausia skundėsi Timas Watersas, jaunas vaikinas, turintis nedidelę firmą ir didelius planus laidotuvių versle.
T. Watersas pradėjo domėtis D. Scone verslu ir aptarinėjo jį su kitais kolegomis. Netgi ketino parašyti apie tai straipsnį kartu su redaktoriumi R. Hastu. Apie tai sužinojęs D. Scone redaktorių sumušė ir pripylė į akis amoniako bei čili padažo.
Po kiek laiko pats T. Watersas mirė nuo staigaus širdies smūgio. Paaiškėjo, kad dėl vyro mirties kaltas D. Scone – į T. Waterso maistą jis įdėjo oleandro nuodų, kurie nepalieka organizme pėdsakų.
1985 m. policija nesidomėjo T. Waterso mirtimi. O pats D. Scone iki šiol neigia savo dalyvavimą: sako, kad susidūrė su juo tik vieną kartą ir tikrai nevalgė pietų, o apskritai T. Watersas buvo per storas – tad ko čia stebėtis širdies smūgiu.
Iki 1986 m. lapkričio mėn. D. Scone krematoriumas sudegino daugiau nei 25 tūkst. mirusiųjų.
Naujas rekordas – gaisro priežastis
Naktį iš lapkričio 23 d. du krematoriumo darbuotojai pakrauna krosnis iki kraštų ir jiems pavyksta pagerinti rekordą: į kiekvieną krosnį telpa po 19 kūnų. Vienas iš vaikinų lieka budėti. Jis nusprendžia trumpam pasitraukti, kad vartotų narkotikus. Jis turėjo grįžti laiku ir išjungti krosnis, bet perdozavo.
Iki ryto pastatas sudegė iki pamatų. Tikėtina priežastis buvo ta, kad į krosnis įgrūsti kūnai užblokavo dūmų išėjimą į kaminą. Krematoriumas buvo sunaikintas. Tačiau D. Scone toliau priiminėjo užsakymus, niekam kažkodėl nekilo klausimų, kur jis juos degina.
Jis nusipirko metalinį sandelį, kurio viduje pastatė dideles pramonines krosnis – skirtas keramikos deginimui. Pagal dokumentus pastatas buvo keramikos fabrikas, tačiau vietoj keramikos gaminių krosnyse atsidūrė žmonių kūnai.
Dūmai, skleidžiantys mėsos kvapą
1987 m. sausio mėn. netoliese gyvenęs vyras paskambino į priešgaisrinę tarnybą ir skundėsi, kad iš pramoninio pastato nuolat veržiasi dūmai, skleidžiantys sudegusios mėsos kvapą. Priešgaisrinės tarnybos pavaduotojas nusijuokė ir pasakė, jog ten keramikos fabrikas. Tačiau vyras, karo veteranas, atsakė: „Nereikia man sakyti, kad jie nedegina kūnų. Aš buvau prie krosnių Osvencime“.
Atvykę patruliai pastebėjo, kaip iš po „fabriko“ durų veržiasi juodas dūmas. Šalia automobilyje sėdėjo J. Polerana – jis laukė, kol viskas sudegs. Pamatęs policijos, ugniagesių ir kitų tarnybų būrį, ilgai bandė jų neįleisti, bet galiausiai pasidavė ir išjungė krosnis.
Prie sienų stovėjo šiukšlių konteineriai – vieni su pelenais, kiti su nedegiais protezais. Pareigūnas atidarė vieną iš krosnių, ir iš ten iškrito dar nesudegusi žmogaus pėda. Po krosnimis buvo iškastos siauros tranšėjos, vedančios į pastato galą – kanalai, skirti iš kūno išlydytam žmogaus riebalui nuleisti.
Policija iš pradžių nežinojo, už ką patraukti D. Scone – masinis kremavimas nebuvo nusikaltimas, o tik pažeidimas. Tačiau palaipsniui buvo atskleisti vis nauji faktai. Kratų metu laidojimo biure ir šaldymo kameroje buvo rasta šimtai kūnų. Buvo nustatytas organų vagystės faktas. Dokumentų patikrinimas parodė, kad D. Scone taip pat pagrobė daug klientų pinigų, manipuliuodamas išankstiniu mokėjimu už paslaugas.
Jam buvo pareikšti 52 kaltinimai, jo motinai – 49, tėvui – 38: organų vagystė ir pardavimas, donorystės sutikimo suklastojimas, dantų aukso išėmimas, lavono išniekinimas, susitarimai, daugkartinis kremavimas, palaikų sumaišymas, mirties liudijimų suklastojimas, plėšimas, liudytojų paveikimas, užsakytas nužudymas, klientų pinigų vagystė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
