Po Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio režimo baigties laikinoji šalies vyriausybė paskelbė apie Libijos „išlaisvinimą“. Savo ruožtu buvo deklaruota, jog iki tol buvusią pasaulietinę Gaddafio diktatūros sistemą pakeis Šariato (islamiškosios teisės) pagrindu kuriama politinė sistema. Vienos autoritarinio pobūdžio sistemos pakeitimas kita panašios prigimties politine santvarka vargu ar buvo tai, ko tikėjosi NATO pajėgų kariniais smūgiais demokratiją mėginę diegti Vakarų pasaulio politikai.
Tiesą sakant, Vakarų politiniai veikėjai pernelyg ir nebandė prieštarauti Libijos siekiams įtvirtinti teokratinę politinę sistemą. Matyt, tai yra kaina, kurią Vakarų sąjungininkai turėjo sumokėti už Libijos galimybę savarankiškai apsispręsti dėl savo ateities ir pasirinkti norimą politinį kursą. Kitaip tariant, taip tarptautinės bendruomenės akyse yra tiesiog palaikomas naujųjų Libijos lyderių patikimumas, nes neva priešingu atveju (jei naujoji Libijos valdžia visgi nuspręstų žengti demokratijos keliu) naujieji lyderiai atrodytų kaip Vakarų politikų marionetės.
Ir tai nėra visiškai nauja praktika. Užtenka žvilgtelėti į tai, kaip Vakarų pasaulis užmerktomis akimis susitaiko su kitais radikalaus Islamo idėjomis apsėstais Artimųjų Rytų valstybių politiniais režimais. Šiuo atveju dažnai svarbiausia tiesiog palaikyti gerus santykius, bendradarbiaujant naftos pramonės srityje. Geriausias to pavyzdys - JAV ir Saudo Arabijos santykiai. Nepaisant to, jog Saudo Arabijoje vis didesnę įtaką įgauna radikalioji Wahhabi Islamo atšaka, kurios idėjomis iš esmės grindžiama ir musulmonų ekstremistų veikla, bet tai JAV tiesiog ignoruoja.
Arabų kraštų monarchai JAV interesų įgyvendinimui tapo tokie svarbūs, jog pro pirštus pažiūrėta ir į tai, jog šių kraštų karališkosios šeimos netiesiogiai remia musulmonų ekstremistų grupes užsienio valstybėse. Nuo Afrikos iki Pietryčių Azijos naftos verslo pinigai, sukaupti Arabų kraštuose, yra sėkmingai panaudojami sukarintų Islamo fundamentalistų grupių veiklos skatinimui. O tokios musulmonų ekstremistų grupės savo aršiausiais priešininkais mato būtent Vakarų pasaulio šalis ar, savaime suprantama, Izraelį. Bet JAV interesas palaikyti sau paklusnių režimų egzistavimą Arabų kraštuose galiausiai viską nustelbia – naftos pinigai į antrą planą nustumia visas kitas aplinkybes.
Nenuostabu, kad kai kurios naftos turtingos Persų įlankos valstybės su Vakarų pagalba sugebėjo išvengti ir Arabų pavasario keliamų neramumų. Visos Persų įlankos Bendradarbiavimo Tarybos valstybės narės - Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai bei Omanas – yra JAV geostrateginių planų taikinyje. O JAV šiame regione kaip visuomet turi nemažų ambicijų. Tad puikus sutarimas su visomis šio regiono valstybėmis turėtų padėti JAV įtvirtinti savo naująją regioninio saugumo architektūrą. Kadangi JAV kariuomenės pasitraukimas iš Irako yra jau tik laiko klausimas, naujuoju JAV karinių pajėgų prieglobsčiu regione turėtų tapti Kuveitas. Kuveitas su tuo greičiausiai sutiks ir JAV galės sėkmingai išlaikyti, o galbūt net padidinti savo karinę įtaką Persų įlankoje.
Tad NATO pajėgų pagalba įvykdytas Libijos režimo nuvertimas iš tiesų neturėtų būti siejamas su viešai deklaruojama liberalios demokratijos principų sklaida. Naujojoje Libijoje iš esmės prasidėjo neužtikrintumo laikotarpis. Tikra yra tik tai, jog naujieji Libijos lyderiai išliks dėkingi arba bent bus priversti tokiais jaustis prieš išvaduotojus iš Vakarų. Logiška, juk būtent Vakarų valstybių pagalba naujasis Libijos politinis elitas galėjo atsidurti ten, kur dabar yra – šalies valdžios viršūnėje.
Reikėtų pastebėti, kad dviprasmiški JAV ryšiai su islamistų lyderiais pradėjo formuotis ir buvo įtvirtinti dar devintajame dešimtmetyje. Tuomet Reagano administracija pasinaudojo Islamo religija kaip ideologiniu pagrindu, inspiruojant ir organizuojant karinį pasipriešinimą sovietų okupantams Afganistane. 1985 metais, kuomet JAV Baltuosiuose Rūmuose lankėsi kelėtas afganų mudžachedų – džihadistų, kurių pagrindu vėliau susiformavo Talibano režimas ir al-Qaeda, - prezidentas Reaganas pasveikino ceremonijos svečius, pareikšdamas, kad „šie džentelmenai moraliniu atžvilgiu prilygsta JAV tėvams-įkūrėjams“.
Bet atrodo, kad pamokos, įgytos antisovietinės JAV kovos Afganistane metu, jau yra pamirštos. Kaip kitaip pavadinti pastaruosius Obamos administracijos bandymus su Talibano režimu pasiekti faustišką sandėrį. Tokia JAV pozicija iš esmės ignoruoja jos pačios patirtį, sukauptą anksčiau jau ne kartą pasielgus neprincipingai ir vien iš trumpalaikės naudos paskatų.
Dar viena vertinga pamoka, kurią JAV greičiausiai jau pamiršo, - būtinybė apdairiai įvertinti islamistų sukilėliams teikiamą finansinę ir karinę paramą. Sukilėlių apmokymai ir jiems teikiama ginkluotė gal ir padeda nuversti despotiškus režimus, bet klausimas, ką šitie sukilėliai veiks, pasibaigus režimų perversmams. Libijos atveju sunku tikėtis, kad daugybė sukarintų kovotojų grupuočių greitu laiku galėtų būti suvaldytos šalies vyriausybės. Tikėtina, kad apsiginklavę kovotojai tiesiog virs džihadistais, kurių grupuotės dargi veiks visai prie pat pietinių Europos krantų.
JAV užsienio politikos šalininkai dažnai prieina išvados, kad geopolitinės įtampos metu kartais tiesiog neišvengiamai tenka iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę. Tad nekokios reputacijos sąjungininkai – pradedant ginkluotomis islamistų grupuotėmis ir baigiant politiniais režimais, remiančiais Islamo fundamentalistus, - yra tiesiog neišvengiama kaina, kurią JAV turi sumokėti vardan didesnių tikslų.
Bet kova prieš islamistų terorizmą galėtų būti laimėta tik tuomet, kai būtų užtikrinta, kad tam tikrose valstybėse nėra principingai stiprinamos tos islamiškojo fundamentalizmo formos, kurios smurtą ir prievartą laiko neatsiejamu religijos bruožu. Deja, bet JAV ir toliau sąmoningai ignoruojant savo praeities pamokas, naujas ekstremizmo bangos proveržis gali tapti neišvengiamas.
Brahma Chellaney yra Naujojo Delio Politikos Tyrimų Centro strateginių studijų profesorius, knygų „Asian Juggernaut“ ir „Water: Asia's New Battleground“ autorius.
