Vakarai elgiasi taip, lyg problemas jai kurtų Vladimiras Putinas. Tačiau taip nėra, esmė yra Rusijoje. Rusų prezidentas, kaip ir visi rusai, laikosi pasenusios, tradicinės pasaulėžiūros. Ir jo pasitraukimas iš valdžios absoliučiai nieko nekeistų. Bet kuris galimas jo pareigų perėmėjas šiame poste pasirinks panašų kursą, galbūt tik mačo būtų mažiau.
Ši problema nėra nauja. Ji pasirodė dar prieš 200 metų, Napoleono epochos pabaigoje, kai pasirodė, kaip mes šiandien sakome, vertybių skirtumai. Jau XIX a. Rusijoje ir toliau buvo bandoma išlaikyti autoritarinį režimą, kai Europa pajudėjo į liberaliosios demokratijos pusę.
Tačiau Rusija ir toliau išliko gana reikšminga Europos saugumo sistemoje galios valstybe. Kaip apsaugoti Europą nuo galingos valstybės, į kurią pasaulis žiūri, kaip į svetimą? Tai buvo tų laikų problema, tokia ji išliko ir dabar.
Europos valstybių saugumo sistema remiasi jėgų balansu, Rusijos – savo politikos strategijos „gilumu“. Toks požiūris pirmiausiai remiasi geografinėmis aplinkybėmis. Juk šalies teritorija – tai didžiulis beveik ištisai lygus Eurazijos regionas, kuriuo be didesnių sunkumų žygiavo armijos.
Istoriškai Rusija savo valstybės sienas stūmė vis tolyn ir tolyn nuo centrinės dalies. Ji nestojo netgi pasiekusi teritorijas, kurias vietos tautos galėjo lengvai ginti dėl sunkiai pasiekiamos vietovės. Vienintelis, kas ją stabdė, – taip pat ryžtingai nusistačiusi priešintis valstybė. Ten, kur Vakarai matė imperializmą, Maskvai tai buvo savo gynybos stiprinimas.
Su laiku Vokietijos pasipriešinimas Vakaruose, taip pat Britanijos, o vėliau ir JAV pietuose, o Kinija ir Japonija rytuose pastūmėjo Rusiją nusistatyti savo saugumo zoną – centrinės Eurazijos šiaurę, buvusios SSRS teritoriją.
Maskva mano, kad valstybės, patekusios į jos interesų zoną, renkasi ne tarp nepriklausomybės ir patekimo į Rusijos įtaką, o tarp patekimo į Rusijos įtaką ir Rusijos priešų įtaką. Tokio pobūdžio pasipriešinimo scenarijus, Kremliaus manymu, dabar vystosi Ukrainoje.
Be to, dėl pavojaus savo saugumui Rusija priešinasi tam, kad Europoje dominuotų viena galia, ir nuo ES plėtros jai darosi nejauku. Priežastį lengva suprasti. Rusija šiandien gali būti „lygesnė“ už Didžiąją Britaniją, Prancūziją ar Vokietiją, tačiau ne už vieningą Europą: nei pagal gyventojų skaičių, nei pagal gerbūvį, nei pagal galią. Tais pačiai parametrais vertinant Rusiją lenkia ir amerikiečiai. Bandydama įvaryti pleištą tarp Europos šalių ir tarp JAV su Europa, Rusija, tikriausiai, stengiasi užbėgti už akių kilusiai rimtai grėsmei sau pačiai.
Rusijos baimės stiprėja dėl pažeidžiamumo jausmo. Jos ekonomika stagnuoja, aukštųjų technologijų vystymosi nėra, o išorės jėgos – Kinija, Vakarai ir radikalūs islamistai – metai jai posovietinėje erdvėje iššūkius. Siekiant užmaskuoti baimę, kyla pagunda veikti kietai, taip pat ir bravūriškai mosuojant savo branduolinėmis galiomis.
Prieš daugiau nei 20 metų Vakarai tikėjosi, kad Rusija įsitrauks į jos pasaulinę tvarką, ir vėl iš naujo kilusi problema su Rusija juos sukrėtė. Tačiau šis pavojus yra ribotas. Juk ten matome ne kardinaliai naujų jėgų gimimą, o bandymus atstatyti savo valstybės galias.
Su tuo galima susitvarkyti. Vienas iš būdų – įpūsti daugiau gyvybės Europos Sąjungos projektui. Kitaip tariant, ryžtingai kovoti su tomis jėgomis, kurios yra nukreiptos į pasipriešinimą jo įgyvendinimui: demokratijos deficitu, imigracijos ir nelygybės problemomis.
Be jokių abejonių – NATO pajėgų įvedimas į Baltijos šalis ir nuosekliai apgalvotas veiksmų planas prasidėjus hibridiniam karui yra būtina. Tačiau nepaisant to, Vakarai privalo išvengti pernelyg militaristinio atsakymo į pavojus, kuriuos iš esmės reiktų vertinti kaip politinius.
Tuo pat metu būtina efektyviau padėti Ukrainai atstatyti ekonomiką ir valstybės valdžią. Ji turėtų apsaugoti nuo Rusijos puolimo Europos Sąjungos normų ir jos vienybės kryptimi.
Ir vis dėlto izoliavimo politika mūsų itin globalizuotame ir daugiapoliariniame pasaulyje nesuveiks taip, kaip tai būdavo Šaltojo karo metu. Vakarai negalės riboti vienos iš didžiausių ekonomikų pasaulyje. Ir būtų vykdomas geopolitinis nusikaltimas pernelyg nusilpninti galios valstybę, tokią svarbią jėgų paritetui, kuris, mes tikimės, galėtų numalšinti dabartines jėgų audras, ypač Azijoje.
Žiauri teisybė yra tokia, kad Ukraina nesugebės persigrupuoti be Rusijos pagalbos. Ji paprasčiausiai pernelyg priklausoma nuo Rusijos ekonomiškai. O pati Maskva – turi pernelyg daug poveikių Ukrainos viduje priemonių. Izoliavimo politikai lygsvarą turi sudaryti kompromisai. Surasti teisingą jėgos balansą – štai šių dienų iššūkis.
