Pusę Europos nuo evakuacijos išgelbėjusio didvyrio ugniagesio ligota našlė valdžios palikta su sūnumi invalidu gyventi skurde.
Apie 1986-ųjų balandžio 26-ąją Černobylio atominės elektrinės sprogimą parašyta tūkstančiai publikacijų. Ir tik vos kelios apie tai, ką patyrė patys pirmieji, apsišvitinusieji sprogimo naktį. Elektrinę gesinant žuvusio ugniagesio didvyrio Vasilijaus Ignatenkos žmona Liudmila daug metų tylėjo. Kai ji ryžosi prabilti, moters pasakojimas buvo toks sukrečiantis, kad jį perskaitęs švedų žurnalistas bei režisierius, Gioteborgo kino festivalio direktorius Gunaras Bergdalas susigraudino ir apie Liudmilos likimą susuko filmą.
Tai sutrumpinta Liudmilos Ignatenkos istorija, kaip tuo metu nėščia moteris gelbėjo gyvu lavonu virtusį savo vyrą ir užtai sulaukė valdžios patyčių.
Nušvito visas dangus
„Mes buvom neseniai susituokę, gyvenom ugniagesių bendrabučio kambarėlyje su bendra virtuve, kaip tik virš Vasilijaus darbovietės.
Paties sprogimo nepamačiau. Aš tada šeštą mėnesį laukiausi, miegojau, nes šeštą ryto, kai Vasia baigs budėjimą, turėjome važiuoti į kaimą pas jo tėvus sodinti bulvių. Už lango išgirdusi triukšmą pamačiau nuo liepsnų nušvitusį nakties dangų. Gesinti elektrinės Vasilijus su kitais ugniagesiais išlėkė net neapsivilkę brezentinių kostiumų. Vienmarškiniai. Jų niekas neįspėjo apie radiaciją, pasakė, kad eilinis gaisras...
Išaušo. Vasios pamaina seniai turėjo baigtis, jau šešios, septinta ryto, o jis vis negrįžta. Aštuntą valandą man perdavė, kad jis – ligoninėje.
Pasileidau tekina, bet ligoninę apsupusi milicija, nieko neįleidžia. Vien tik greitosios pagalbos mašinas. O milicininkai šaukia, kad jos radioaktyvios, negalima artintis!
Ligoninėje dirbusi pažįstama įvedė mane į ligoninę. Pamačiau jį... Visas ištinęs, išpurtęs, akių beveik nebesimato.
Pirmosios aukos
„Reikia pieno. Daug pieno! – tarė medikė. – Kad bent 3 litrus išgertų.“
„Bet jis negeria pieno.“
„Dabar gers.“
Tada dar niekas nežinojo apie radiacijos lygį, neįtarė, kad daugelis tos ligoninės gydytojų, seselių, sanitarių per artimiausius kelerius metus susirgs ir mirs.
Dešimtą ryto mirė atvežtas elektrinės operatorius Vladimiras Šišenokas. Pasakė, kad po griuvėsiais liko antrasis – Valerijus Chodomčiukas. Jo nerado, užbetonavo, elektrinė tapo jo kapu. Jie buvo pirmieji. Pirmieji, bet ne paskutiniai...
Pienas neišgydė
Atlekia mano draugė Tania Kibenok, kurios ugniagesys vyras Vitia su mano Vasia toje pačioje palatoje. Su jos tėvo mašina lekiam į artimiausią kaimą. Pieno perkam daug trilitrinių stiklainių, kad visiems užtektų. Tačiau vos ugniagesiai atsigėrė pieno, visus iškart sutampė. Jie žiauriai vėmė, prijungti prie lašinių vis prarasdavo sąmonę. Gydytojai kažkodėl tvirtino, kad gesindami reaktorių jie apsinuodijo dujomis ir niekas nekalbėjo apie radiaciją.
Verkėm tik mes, nukentėjusių ugniagesių žmonos, o visi kiti elgėsi lyg nieko nenutikę, nei panikos, net baimės nebuvo. Kariškiai vaikšto su respiratoriais, o žmonės trumpomis rankovėmis, per vėjo gainiojamas dulkes, iš parduotuvių glėbiais velka duoną. Į miestą privažiavo karinės technikos, uždarė visus kelius, nustojo kursuoti elektriniai traukiniai. Gatves nuplovė kažkokiais baltais milteliais.
Šlykšti apgavystė
Vakare ligoninę jau apsupę kareiviai, kurie nieko neleidžia į vidų. Išėjęs gydytojas mums praneša, kad 28 pacientai išskraidinami į Maskvą. Jiems tik reikia atnešti drabužių, nes gesindami reaktorių aprūko, išsiterliojo išsilydžiusia stogo smala.
Vėlu, autobusai jau nevažinėja, tad mes, žmonos, lekiame tekinos per visą miestą. Kai parlėkėm su rankinėmis, lėktuvas jau išskridęs. Mus tyčia apgavo, kad netrukdytume, nerėktume. Klausiame, į kurią sostinės ligoninę nugabeno? Atsakymas: valstybinė paslaptis.
Verkdamos einam namo brisdamos per baltas putas, kuriomis nuplautos visos gatvės. Jau paskelbė evakuaciją. Pasakė trumpam, 3–5 paroms, kol, girdi, namus nuplaus. Liepė pasiimti šiltų drabužių, nes gyvensime... miške, palapinėse. Buvo net apsidžiaugusiųjų, kad gegužės 1-ąją atšvęs romantiškai, gamtoje, tad čiupo gitaras, magnetofonus, net suskubo užsiraugti mėsos šašlykams. Miestas pilnas autobusų bei gaisrinių mašinų – atginė iš viso rajono.
Greičiau pas mylimąjį
Vakare mane ėmė pykinti, bet pamaniau, kad dėl to, jog persitempiau padėdama tėvams apsėti daržą – dar nežinojom, kad po savaitės kaimą evakuos. Be to, aš jau šeštą mėnesį laukiuosi, o nėščiąsias juk dažnai pykina...
Naktį sapnuoju, kad mano Vasia kviečia mane, nors kai mirė, nė karto nekvietė. Rytą prabudusi nusprendžiu skubėti pas jį į Maskvą.
Pirmo sutikto sostinės milicininko paklausiu, kur guli Černobylio ugniagesiai ir išgirstu, kad 6-ojoje ligoninėje, Ščiukino rajone.
Radiologijos skyriaus vedėja Angelina Guskova manęs klausia, ar turime vaikų. Bijau prisipažinti, kad laukiuosi pirmagimio, nes tikrai neįleis. Laimei, aš liesa, pilvo beveik nematyti, tad pameluoju, jog auginame du.
„Tai gerai, – sako gydytoja. – Nes daugiau nuo jo gimdyti nebeteks. – Dabar klausykis ir laikykis. Tavo Ignatenkos centrinė nervų sistema ir kaulų čiulpai visiškai pažeisti. Įleisiu, bet jokių apsikabinimu, jokių bučinių, net artyn neik. Antraip išginsiu.“
Tikėjosi pasveikti
Įeinu į palatą ir nustembu – mūsų ugniagesiai sėdi ant lovos ir... juokaudami pliekia kortomis. Nežinojau, kad tai laikinas pagerėjimas.
„Vyručiai, prapuoliau, mane net čia surado“, – juokauja Vasilijus, apsivilkęs jam gerokai per maža pižama. Jis atrodo atkutęs, o ir veidas nebesutinęs. Kalbamės apie miesto evakuaciją ir avariją. Daug kas tiki, kad elektrinėje įvykdyta diversija. Išeidama, kai medikė pasitraukusi, Vasią pabučiuoju.
Kitą dieną vyrai pradeda silpti, juos aptinku išskirstytus po vieną į atskiras palatas. Jiems kategoriškai uždrausta išeiti į koridorių. Matuojant radiaciją dozimetrai čirškia net už sienų, net kituose aukštuose virš ir po jų palatomis. Iš tų aplinkinių palatų visus iškėlė.
Pirmas 3 dienas Maskvoje apsistojau pas pažįstamus. Rytais lekiu į turgų, perku kalakutienos, verdu buljoną. Šešias porcijas Vasiai ir jo draugams. Visi jie iš tos pačios pamainos, visi gesino stogą tą naktį: Nikolajus Vaščukas, Viktoras Kibenokas, Nikolajus Titenokas, Vladimiras Pravnikas, Vladimiras Tiščura ir mano Vasilijus Ignatenka.
Ligoninės skurdas
Nupirkau jiems visiems dantų pastos, šepetėlių rankšluosčių – viso to ligoninėje nebuvo. Jie nuo stogo nuspardė, rankomis numėtė iš sprogusio reaktoriaus išmėtytą radioaktyvų grafitą, o jiems net šepetėlių nėra...
Ketvirtą parą gaunu pasiūlymą persikelti į medikų viešbutį ligoninės kieme. Apniukstu ten neradusi virtuvės. Kai paklausiu, kur vyrams virti maistą, man atsako, kad virti nebereikia – jų skrandžiai maisto jau nebepriima...
Vasia ėmė greitai keistis, kasdien randu lyg kitą žmogų. Veido spalva tai mėlyna, tai – raudona, tai – pilkai ruda. Radiaciniai nudegimai ima lįsti į paviršių. Burnoje atsivėrė žaizdelės, kurios didėjo, kol susijungė. Po to pradėjo sluoksniais atšokti visa gleivinė. To nepapasakosi ir neaprašysi.
„Vilties dar yra“
Viešbutyje pačią pirmą dieną dozimetristas mane pamatavo. Drabužiai, rankinė, piniginė, batai – viskas smarkiai radioaktyvu. Visa tai iškart atėmė, net apatinius, paliko tik pinigus. Man davė 50 dydžio ligoninės chalatą ir 43 numerio šlepetes. Kurį laiką taip ir vaikščiojau.
O Vasia nebegali ne tik valgyti, bet ir gerti. Nebepraryja net žalio kiaušinio. Man uždrausta vyrą liesti, bet aš Vasią sodinu, perkloju lovą, matuoju temperatūrą, išnešu basoną. O po to visą naktį budžiu šalia palatos.
Mano kojos sutino, galiausiai apalpau. Taip skyriaus vedėja A. Guskova sužinojo, kad aš – nėščia. Nepiktai išbarė, bet ką bepadarysi...
Kitų ugniagesių žmonos bei mamos irgi buvo atvažiavusios, bet jų nebeįleido. O dabar visus gimines sukvietė, tikrino, kieno kaulų čiulpai geriausiai tiktų persodinimui.
Operavo profesorius amerikietis, sakė, kad dar yra vilties. Nedaug, bet yra.
Aukojosi ir tikėjo
Kitas palatas, kur po čiulpų persodinimo operacijų gulėjo kiti ugniagesiai, aptarnavo kareiviai. Nes ligoninės personalas, negavęs specialių kostiumų, atsisakė. O prie Vasilijaus, pralindusi pro sterilumą saugančią užuolaidą, sėdėjau aš.
Gydytojai nežinojo, kad aš naktimis sėdžiu šalia radioaktyvaus ligonio, o aš naiviai tikėjau, kad įsčiose mano vaikas apsaugotas.
Sesėlės, žinoma, neleisdavo: „Suprask, jis – nebe žmogus, o radioaktyvus reaktorius. Mirtina dozė – 400 rentgenų, o jis gavo 1600. Ką tu galvoji, lįsdama artyn? Jam nepadėsi, tik pati sudegsi!“
Tačiau aš kaip šunelis valandų valandas stovėdau prie palatos durų, kol neapsikentusios įleisdavo.
Prasidėjo mirtys
Ugniagesiams ėmė kuokštais kristi plaukai, todėl juos visus nukirpo plikai. Vasią nukirpau aš pati. Jo kūną nusėjo baisos pūslės, vos odą palieti, ji plyšta ir pasipila kraujas.
Jis jau gulėjo nuogas, uždengtas paklode. Aš ją kasdien keisdavau, nes vakare visa būdavo kruvina. Keliu jį, o man ant rankų lieka prilipę jo odos gabalai. Nusikirpau nagus iki mėsos, kad tik jį vartydama neįbrėžčiau. Sanitarės vengė artintis, jei kas – kviesdavo mane.
Jie pradėjo mirti. Mirė V. Tiščura. Mirė N. Titenokas. Mirė... Kaskart lyg plaktuku per pakaušį.
Paskutinės dvi paros buvo košmariškos. Keliu jo ranką, o kaulas pabaluoja – mėsa atšokusi. Springo kosėdamas savo paties plaučių, kepenų gabalais. Aš tada marle apsuku pirštus ir išgraibau visa tai iš burnos. To negalima papasakoti, negalima aprašyti.
Baisi žinia
Gegužės 13-ąją laidojo Vitią Kibenoką ir Volodią Pravniką. Mes draugavome šeimomis, sprogimo išvakarėse linksmi fotografavomės bendrabutyje. Vitios žmona Tania maldavo, kad padėčiau palaidoti. Grįžusi iš kapinių puolu skambinti medseseriai, o ji ramiai:
„Mirė. Prieš 15 minučių mirė. Tavęs vis šaukėsi, pasakiau, kad tuoj ateisi...“
Kaip tai? Aš gi visą naktį šalia buvau, pasitraukiam vos porai valandų. Atsistojusi prie viešbučio lango raudu į dangų, prie manęs visi bijo prieiti...
Lavoninėje perpjovė paradinę uniformą ir ja jį užklojo. Tik batų negalėjo užmauti – kojos ištinusios.
Kūną įkišo į polietileno maišą, kurį užrišo. Maišą įdėjo į medinį karstą, kurį apvilko dar vienu storu permatomu maišu. Ir jau visa tai įgrūdo į cinkuotą karstą, kurį užlitavo. Tik kepurė liko.
Į kapines – negalima!
Atvyko mano, jo tėvai. Ypatingoji komisija ir mums paaiškino, kad kūnai – radioaktyvūs, todėl bus palaidoti Maskvoje Mitinskio kapinėse po betono plokštėmis. Ar negalima laidoti gimtinėje? Ne, negalima. Jie – didvyriai, mums nebepriklauso.
Įsėdom į katafalką... Mes, giminės ir kažkokie kariškiai. Pulkininkas kalba per raciją. O per ją praneša:
„Į kapines dar negalima, nes atakuoja užsienio žurnalistai. Reikia laukti.“
Tėvai tyli, aš jaučiu, kad alpstu. Susiėmusi isteriškai pratrūkstu klykti:
„Kodėl negalima? Ką, mano vyras – žmogžudys? Banditas? Ką mes laidojam?“
Užkasė paskubomis
Kapinėse visur kareiviai. Jų apsupti paskui karstą ėjome lyg suimti. Pašalinius išvaikė. Užkasė paskubomis.
„Greitai, greitai!“ – ragino karininkas, neleidęs net karsto apkabinti.
Po to mus nuvarė į autobusą, nuvežė į viešbutį, atnešė nupirkę bilietus namo kitai dienai. Vienas kariškio laikysenos civilis stebėjo, kad neišeitume į miestą, nė su kuo nesikalbėtume, ypač aš. O aš ne tik kalbėti, verkti nebegalėjau.
Mums išvykstant perskaičiavo, ar netrūksta rankšluosčių, patalynės, kurią iškart kišo į polietileno maišus – tikriausiai sunaikinti. Ir pinigus paėmė už viešbutį – už visas 14 parų. Sąrėmiai kapinėse
Grįžusi namo miegojau 3 paras. Net greitoji pagalba buvo atvažiavusi.
„Ne, – nuramino gydytojas. – Ji nemirė. Atsibus. Tai toks baisus miegas.“
Man buvo 23-eji.
Po dviejų mėnesių atvykau į Maskvą. Iš stoties – tiesiai į kapines. Pas jį! Vos su Vasilijus ėmiau kalbėtis, suėmė sąrėmiai. Iškvietė greitąją.
Gimdžiau toje pačioje ligoninėje pas tą pačią Angliną Guskovą. Ji dar tada mane perspėjo, kad gimdyti atvažiuočiau tik į jų ligoninę.
Gimdymas praėjo normaliai. Mergaitė atrodė normali, sveika, tačiau apžiūrėję jai nustatė kepenų cirozę. Ir dar širdies ydą. Po keturių valandų man pasakė, kad mažylė mirė. Ir kad jos man neatiduos – kepenyse radiacija, 28 rentgenai.
Dukrytė šalia tėvo
Pratrūkau raudoti, kad negaliu jos atiduoti mokslo tyrimams. Vasilijų iš manęs atėmė, dabar ir dukrytę nori atimti. Tada man ją atnešė medinėje dėžutėje. Pažiūrėjau – mergaitė suvystyta. Paprašiau leisti ją palaidoti šalia Vasilijaus.
Ant kapo parašyta tik „Vasilijus Ignatenka“. Dukrytės vardo nėra. O ir neturėjo ji dar nei vardo, nei dokumentų, tik sielą. Sielą ir palaidojau.
Dabar pas juos visada ateinu su dviem puokštėmis. Viena – jam, kitą kapo kamputyje dedu jai. Nes ji, mano mergaitė, mane išgelbėjo. Ji, mažutė, sugėrė visą radiaciją...
Kijeve man davė butą. Dideliame name, kuriame dabar gyvena visi iš atominės elektrinės. Butas didžiulis, dviejų kambarių, apie kokį mes su Vasilijumi svajojome. O aš jame ėjau iš proto. Kur nepažvelgiu – jis. Tam, kad užsimirščiau, pradėjau remontą. Dvejus metus dariau, nepadeda.
Popo pagalba
Sapnuoju Vasilijų – jis eina basas. Klausiu kodėl, o jis atsako, kad nieko neturi.
Klausiu cerkvėje dvasiško tėvelio, ką daryti. Jis pamokė nupirkti vyriškas šlepetes ir įdėti kokiam nors laidojamajam į karstą. Su rašteliu, kada tai – jam.
Taip ir padariau. Nuvažiavau į Maskvą – vis arčiau jo. Į cerkvę kaip įnešė karste senelį. Įdėjusi šlepetes susizgribau, kad raštelyje šalia pavardės neparašiau kapinių pavadinimo. Popas nuramina, kad TEN jie visi kartu – susiras.
Kai pajutau, kad einu iš proto, kalbėdamasi su Vasilijumi ėmiau prašyti jo leidimo pagimdyti jam vaiką, nes bijau būti viena. Nebeištversiu. O kitą dieną jam kalbu, kad geresnio už jį man nėra ir nebus.
Insultas
Man buvo 25-eri. Dirbau konditere, susipažinau su vyriškiu. Viską jam atvirai papasakojau, kad myliu vienintelį ir visada tik jį mylėsiu.
Gimė berniukas. Andrėjus. Draugės atkalbinėjo gimdyti. Ir gydytojai. Sakė, kad organizmas neatlaikys. Po to pažiūrėję ultragarso aparatu pasakė, kad Andrėjus bus be dešinės rankytės.
Na ir kas. Gimė normalus, gražus berniukas. Ir protingas – mokykloje pirmūnas. Man atsirado gyvenimo tikslas.
Ėjome su juo gatve, pajutau, kad krentu. Tada mane pakirto pirmasis insultas.
„Mamyte, tau duoti vandenuko atsigerti?“
„Ne, sūneli, tik pastovėk šalia manęs.“
Pamenu tik, kad pačiupau jį už rankos ir toliau – juoda. Atsipeikėjau ligoninėje. Medikai sakė, kad vos atlenkė mano pirštus, o ant sūnaus rankos ilgai spindėjo mėlynė.
Jis dažnai serga – dvi savaites mokykloje, dvi – namie lovoje. (Andrėjus – vaikystės invalidas dėl kepenų ligos bei astmos – red. past.)
Realybėje ir iliuzijose
Ir toliau sapnuoju Vasią, tada su juo kalbu. Būna, jis paprašo: „Parodyk mūsų vaikutį.“
Mes su Andrėjumi ateinam, o jis dukrytę atsiveda už rankos. Visada atsiveda. Ir žaidžia tik su ja...
Štai taip ir gyvenu realiam ir nerealiame gyvenime. Nežinau, kuriame geriau.
Mūsų čia daug. Visa gatvė. Ją taip ir vadina – černobyliečių. Daugelis jų sunkiai ligoti. Dažnai miršta. Miršta staigiai. Ėjo, ėjo, nukrito ir mirė. Štai nešė gėlių medicinos seseriai – sustojo širdis.
Jie turi daug ką papasakoti, bet žmonės apie baisybes, mirtį nenori klausytis. O aš tik norėjau papasakoti, kaip aš mylėjau Vasilijų...“
Vietoj pabaigos
Liudmila Ignatenko gyvena Kijeve, gauna 117 grivinų (apie 40 Lt) invalidumo pensiją, sūnus – 41 grivinos (14 Lt) vaikystės invalido pensiją. Žinoma, jie skursta, Liudmila priversta gatvėje nelegaliai prekiauti namie keptais pyragaičiais. Ji net neturi pinigų nusipirkti leidimą prekybai bei vietą turguje.
TIK FAKTAI
Ugniagesys Vasilijus Ignatenka kartu su kitais 5 gaisrininkais mirtiną radiacijos dozę gavo gesindami Černobylio atominę elektrinę po sprogimo 1986-ųjų balandžio 26-ąją. V. Ignatenka mirė 1986 m. gegužės 13 dieną būdamas 25 metų. Maskvos Mitinskio kapinėse palaidotų įžymybių sąraše jo pavardės nėra.
SSRS vadovai V. Ignatenkos pasiaukojimo nelaikė žygdarbiu. SSRS didvyriais paskelbti tik elektrinę gesinę, tose pačiose Mitinskio kapinėse palaidoti Vladimiras Pravikas ir Viktoras Kibenokas. Kiti 4 gyvybes paaukoję ugniagesiai: N. Vaščukas, V. Tiščura, N. Titenokas ir V. Ignatenka po mirties apdovanoti tik SSRS Raudonosios vėliavos ordinais.
Sigitas STASAITIS
AKISTATA
