REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
9
Philips lemputės reklama (Iliustruotoji istorija nuotr.)

„Philips“, „Osram“, „General Electric“ – didžiausi pasaulyje elektros lempučių gamintojai 1924 m. susitiko, kad susitartų dėl nedoro plano. Jie nori perpus sumažinti kaitrinių lempučių tarnavimo laiką, kad užtikrintų sau astronominį pelną.

9

„Philips“, „Osram“, „General Electric“ – didžiausi pasaulyje elektros lempučių gamintojai 1924 m. susitiko, kad susitartų dėl nedoro plano. Jie nori perpus sumažinti kaitrinių lempučių tarnavimo laiką, kad užtikrintų sau astronominį pelną.

REKLAMA

1924 m. gruodžio 24 d. Ženevos gatvėse šviečia kalėdinės dekoracijos. Vaikai vilčių kupinomis akimis žvalgosi į vitrinas, kurias puošia elektros lempučių apšviesti elfai ir eglutės. Miesto vitrinos atrodo tarsi iš pasakos. Nė vienas gatvės praeivis nesusimąsto, kad lempučių verslas iš tikrųjų yra ypač sudėtingas.

Kaip tik šį Kūčių vakarą Ženevoje susitiko aštuoni didžiausi pasaulyje lempučių gamintojai: Antonas Philipsas iš visame pasaulyje žinomos „Philips“ grupės atvažiavo iš Olandijos, „Osram“ direktorius Williamas Meinhardtas atvyko iš Vokietijos, o „General Electric“ atstovai atplaukė net iš JAV. Į susitikimą atvyko net Meksikos ir Japonijos gamintojai.

Jie susitinka jau ne pirmą kartą. Ne vieną mėnesį vyrai diskutavo, kaip jų gamyklos galėtų užsitikrinti didžiausias įmanomas pajamas. Šį Kūčių vakarą jie pagaliau susitarė. Aštuonios įmonės, gaminančios elektros lemputes visam pasauliui, sudarė kartelinį susitarimą, kad galėtų kontroliuoti rinką.

REKLAMA
REKLAMA

Vyrai paspaudė vienas kitam rankas ir įkūrė įmonę, kuri, kaip jie paskelbė, turi stengtis „užtikrinti ir išlaikyti tokią pat aukštą elektros šviesos kokybę, padidinti jos efektyvumą bei skatinti šviesos naudojimą vartotojų labui“.

REKLAMA

Iš tikrųjų jie elgėsi visiškai priešingai. Tačiau pažadai skambėjo puikiai. Aštuoni gamintojai pavadino bendrovę poetiškai – „Phoebus“ – tokiu epitetu graikų mitologijoje vadinamas šviesos dievas Apolonas.

Pavadinimas rodo, kaip save įsivaizdavo įtakingi kartelio nariai – kaip dievus, kurie gali leisti sau viską, vaikydamiesi pelno. Gamintojai ne tik sudarė pirmą istorijoje tarptautinį kartelinį susitarimą, pablogino elektros lemputės kokybę, siekdami didesnio pelno, bet ir paliko pėdsaką kapitalistiniame pasaulyje visiems laikams.

Rinka prarado savo spindesį

Elektros lemputė dienos šviesą išvydo keliais dešimtmečiais anksčiau, negu buvo sudarytas „Phoebus“ kartelis. Dar XIX a. 6-ame dešimtmetyje vokiečių kilmės laikrodininkas Heinrichas Göbelis savo dirbtuvėse Niujorke sėkmingai eksperimentavo siųsdamas elektrą per suanglėjusį bambuko siūlą, kuris švietė beorėje stiklinėje kolboje. Tačiau šviesos tėvo šlovę pelnė amerikietis Thomas Edisonas, nes 1879 m. jis pirmasis užpatentavo išradimą.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo XX a. 10-o dešimtmečio buvo plečiamas elektros tinklas, o kartu vis plačiau buvo naudojamos ir elektros lemputės – jos pirmiausia atsirado turtingųjų namuose, kiekvienas galintis sau tai leisti su džiaugsmu žvakes ir dujines lempas keitė į ryškesnės šviesos šaltinį.

XX a. 3-io dešimtmečio pradžioje elektros lempučių gamyba buvo ypač pelningas verslas. Tokios įmonės kaip „General Electric“, „Osram“ ir „Philips“ krovėsi turtus pardavinėdamos apšvietimo, šildymo ir medicinos reikmėms skirtas elektros lemputes.

1922 m. „Osram“ direktorius Williamas Meinhardtas, sėdėdamas savo biure Miunchene ir pro apvalius akinius žvelgdamas į metinius pardavimų rodiklius, ypač džiaugėsi. Šis vokiečių milžinas per metus pardavė 63 milijonus lempučių. Tačiau po metų pardavimai smuko iki 28 milijonų, o kai nuosmukis tęsėsi ir 1924 m., Meinhardtas susisiekė su kitais didžiausiais pasaulio gamintojais ir padėjo pamatus „Phoebus“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartelis turėjo padėti įveikti krizę sumažindamas konkurenciją ir padidindamas pelną. Pirmasis tikslas buvo pasiektas klasikiniu būdu, nustatant fiksuotą įmonių lempučių kainą. Be to, kartelio nariai susitarė, kurią pasaulio rinkos dalį užims, kad nereikėtų konkuruoti dėl kainų.

Rinkos dalis buvo nustatyta pagal atskiro gamintojo pardavimus ankstesniais metais. Bendrovės taip pat dalijosi patirtimi ir tarpusavyje keitėsi patentais, kad kartelis galėtų standartizuoti savo gaminius.

Tačiau kartelio nariai puikiai žinojo, kodėl smuko jų pardavimai – elektros lemputės tiesiog švietė per ilgai. Dešimtmečius gamyklų inžinieriai stengėsi patobulinti lemputes ir pailginti jų tarnavimo laiką, todėl 1924 m. jos švietė daugiau nei 2,5 tūkst. valandų, kol perdegdavo.

REKLAMA

„Galėtume gaminti kaitinamąsias lempas, kurios veiktų tūkstantį metų, bet nė vienas to nenorime“, – buvo rašoma vidiniame „Phoebus“ pranešime.

Kartelio nariai nusprendė gaminti trumpiau veikiančias lemputes ir patys pirmieji pasaulio istorijoje suplanavo gaminamo daikto nusidėvėjimą. Vartotojai gavo prastesnę prekę, o gamintojai pelnėsi iš pirkėjų, kurie turėjo dažniau pirkti naujas lemputes.

Naujos lemputės greičiau perdegdavo

Pirmininkaujant „Osram“ vadovui Meinhardtui, „Phoebus“ kartelis per kitą 1925 m. Ženevoje įvykusį susitikimą nusprendė, kad nuo tol gaminamų lempučių tarnavimo laikas turėtų būti perpus trumpesnis nei rinkoje esančių lempučių.

REKLAMA

„Vidutinis gaminamų kaitinamųjų lempų eksploatavimo laikas neturėtų viršyti 1000 valandų“, – rašė kartelis itin slaptame dokumente, kuris dienos šviesą išvydo tik po 80 metų, kai vokiečių istorikas Markusas Krajewskis pradėjo domėtis šiuo reikalu.

Kartelio spaudžiami inžinieriai ėmėsi gaminti produktą, kuris greičiau perdegtų. Kitaip pritvirtinę kaitinamąjį siūlelį ir pakoregavę medžiagos sudėtį, jie sugebėjo sutrumpinti lemputės tarnavimo laiką. Įmonių bandymų patalpose inžinieriai dėliojo lemputes į ilgas eiles, kad įsitikintų, jog jos šviečia lygiai 1000 valandų.

Tiksliausios lemputės tapo prototipais, skirtais būsimai masinei gamybai. Kai darbas buvo baigtas, kartelio nariai pristatė savo naujas lemputes kaip revoliucinį šviesos šaltinį, kurio šviesa yra ryškesnė nei anksčiau. Vartotojai nė nenutuokė apie sutrumpėjusią tarnavimo laiką ir pradėjo pirkti lemputes gerokai dažniau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartelio nariai aktyviai vykdė gaminių kontrolę, kiekviena lemputes gaminanti įmonė turėjo nuolat siųsti pavyzdžius į bandymų laboratoriją Šveicarijoje, kurioje kartelio techninis skyrius nuodugniai patikrindavo lemputes, nes, kaip rašoma kartelio įspėjime įmonėms, bet koks netikslumas brangiai kainuoja: „Žvelgiant komerciniu požiūriu, net nedidelis netikslumas reiškia labai daug, todėl 1000 valandų degimo laikas turėtų būti viršijamas kuo mažiau, nes viršijus degimo laiką vos 10 valandų, patirsime 1 procento nuostolį visame pasaulyje, o tai reiškia, kad parduosime 4 milijonais vienetų mažiau.“

Kartelis taikė mafijos metodus

Nuo pat „Phoebus“ įkūrimo kartelio nariai žinojo, kad jie turi griežtai kovoti su kolegomis, kurie nesilaiko naujų standartų, todėl jie įvedė baudų sistemą, kuri buvo taikoma, jei Šveicarijos bandymų laboratorija nustatydavo, kad įmonės gamina ilgesnio, nei jų nustatyta, naudojimo kaitinamąsias lemputes.

REKLAMA

Nustačius, kad lemputė šviečia ilgiau nei 2 tūkst. valandų, gamintojas turėdavo sumokėti 50 Šveicarijos frankų už tūkstantį parduotų lempučių. Jei kaitinamoji lemputė veikdavo daugiau nei 2,5 tūkst. valandų, bauda siekdavo 100 frankų, o 3 tūkst. valandų šviečianti lemputė buvo laikoma tiesiog šventvagyste ir įmonėms kainuodavo 200 frankų.

„Phoebus“ dokumentuose nurodyta, kad neįvardytas gamintojas 1929 m. turėjo sumokėti 118 tūkst. frankų baudų, nes kaltininkas neįvykdė kartelio reikalavimų – tai didelė suma, už ją buvo galima įsigyti 500 visiškai naujų „Harley-Davidson“ motociklų.

Kartelis taip pat skirdavo baudas, jei įmonės parduodavo daugiau lempučių, nei buvo leidžiama pagal nustatytas kvotas. Nemenką baudą dėl to teko sumokėti bendrovei „Tokyo Electric“. 1927 m. japonai padidino savo pajamas penkis kartus, nes sutrumpėjo lempučių tarnavimo laikas, tačiau vadovybė vis tiek nebuvo patenkinta: „Jeigu išaugusias pajamas skirsime baudoms sumokėti, atgrasysite mus nuo bendradarbiavimo.“

REKLAMA

Tačiau „Tokyo Electric“, kaip ir visi kiti gamintojai, žinojo, kad atsisakius kartelio, išlaidos būtų daug didesnės. Viską parodė XX a. 3-io dešimtmečio pardavimų skaičiai: 1926 m. kartelį sudarę gamintojai pardavė 336 mln. lempučių, po ketverių metų parduotų lempučių skaičius išaugo iki 421 mln.

Tačiau sėkmė greitai baigėsi.

Kartelis pralaimėjo kovą dėl kainų

XX a. 4-ame dešimtmetyje „Phoebus“ pamažėle neteko įtakos. Siekdamas padidinti pelną, kartelis išlaikė aukštas kainas, nors gamybos sąnaudos sumažėjo. Naujos įmonės ėmė pardavinėti elektros lemputes daug pigiau, o vartotojai nusigręžė nuo senųjų milžinų.

Nors „Tokyo Electric“ buvo kartelio narė, bendrovė neturėjo jokios įtakos ir negalėjo kontroliuoti šimtų Japonijoje atsiradusių šeimyninių gamyklų, kurios ėmė masiškai gaminti lemputes. Netrukus pasaulinę rinką užplūdo pigios alternatyvos, o „Phoebus“ nariai negalėjo nieko padaryti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartelis bandė grasinti savo konkurentams teismais, bet kadangi XX a. 4-ame dešimtmečio pradžioje kartelio patentai nustojo galioti, grasinimai buvo bergždi.

1930–1933 m. kartelio prekybos apimtys smuko daugiau nei 20 procentų, nors pasaulinė rinka išaugo dėl padidėjusios gamyklų ir namų elektrifikacijos. Kai 1939 m. prasidėjo II pasaulinis karas, Meinhardtas ir jo sąmokslininkai nusprendė uždaryti „Phoebus“. Tačiau vidutinis įprastos kaitinamosios lemputės tarnavimo laikas vis tiek buvo 1000 valandų, toks jis tebėra iki šiol.

Tačiau suplanuoto nusidėvėjimo (kai gaminys sąmoningai gaminamas taip, kad greičiau sugestų) idėja pramonės pasaulyje atlieka svarbų vaidmenį nuo pat tada, kai „Phoebus“ ją pristatė 1925 m.

REKLAMA

„Kiekvienas kokybiško produkto gamintojas gali pasakyti, kad gaminys, kuris lėtai susidėvi, yra tikra tragedija verslui“, – 1928 m. buvo rašoma amerikiečių reklaminiame žurnale „Printers' Ink“.

Atrodo, kad įmonės nuo to laiko ir vadovaujasi tokia idėja.

Elektros lempučių gamintojai pasidalijo pasaulį

„Phoebus“ kartelį gaubia daugybė paslapčių, tačiau istorikai gali įvardyti bent keturis asmenis, dalyvavusius 1924 m. gruodžio 24 d. posėdyje, kuriame buvo priimtas kartelinis susitarimas.

Antonas Philipsas – „Philips“ direktorius

1891 m. olandas Frederikas Philipsas pradėjo gaminti elektros lemputes kartu su sūnumi Gerardu. Vėliau jaunesnysis jo brolis Antonas pelnė įmonei tarptautinį pripažinimą. 1924 m. jis prisidėjo steigiant „Phoebus“ kartelį.

REKLAMA

Owenas D. Youngas – „General Electric“ prezidentas

Youngas buvo vienas įtakingiausių JAV verslininkų ir, be kita ko, penkių prezidentų patarėjas. Jis vadovavo bendrovei „General Electric“, kuri gamino radijo imtuvus, laikrodžius ir elektros lemputes.

Williamas Meinhardtas – „Osram“ valdybos pirmininkas

Williamas Meinhardtas suvaidino svarbiausią vaidmenį sudarant kartelinį susitarimą. Jis subūrė Vokietijos elektros lempučių gamintojus, įkūręs bendrovę „Osram“, o vėliau įkūrė „Phoebus“ ir tapo valdybos pirmininku.

Franjo Hanamanas – išradėjas

Hanamanas išrado volframinį kaitinamąjį siūlelį, kuris švietė ryškiau, tačiau tarnavo trumpiau. Jis atstovavo Vengrijos bendrovei „Tungsram“, kuri buvo trečia pagal dydį elektros lempučių gamintoja Europoje.

REKLAMA
REKLAMA

Lemputė šviečia jau 120 metų

„Phoebus“ kartelis sumažino lemputės tarnavimo laiką, tačiau kiti gamintojai ir toliau gamino lemputes, kurios tarnavo ilgus metus. Viena tokių lempučių Kalifornijos gaisrinėje šviečia jau 120 metų.

Prieš sudarant „Phoebus“ kartelinį susitarimą, išradėjai ir inžinieriai varžėsi, kurio kaitinamoji lemputė degs kuo ilgiau. Vienas iš jų buvo elektros genijus Adolphas Chaillet. Jis pagamino tokias puikias lemputes, kad viena jų ir dabar vis dar šviečia. Ji buvo įjungta 1901 m. Kalifornijos Livermono miesto gaisrinėje. Vadinamoji „Šimtametė lemputė“ šviečia jau daugiau nei 120 metų.

Beveik milijoną valandų šviečianti lemputė taip išgarsėjo, kad buvo sukurta interneto svetainė, kurioje kamera nuolat filmuoja šį stebuklą. Ironiška, bet amžinoji lemputė jau pergyveno dvi kameras. Neaišku, kodėl Chaillet siūlelis nenutrūksta tiek metų. Galbūt ilgą veikimą galima paaiškinti tuo, kad lemputė yra pūsta rankomis ir joje yra anglies pluošto kaitinamasis siūlelis, kuris yra šiek tiek storesnis nei įprasta. Tad jis nenutrūksta, bet pamažu blausiau šviečia. Iš pradžių lemputė turėjo 30 vatų galią, šiandien jos skleidžiama šviesa atitinka 4 vatų lemputės šviesą.

Įmonės gamina prastus produktus ir kraunasi turtus

Pastaruosius 80 metų daugelis įmonių sąmoningai gamina prastus gaminius, kad juos reikėtų keisti anksčiau nei būtina. Vokiečių atliktame tyrime apskaičiuota, kad vadinamasis suplanuotas nusidėvėjimas be reikalo padidina mūsų vartojimą 6–14 procentų.

REKLAMA

Nailoninės kojinės tapo silpnos

1939 m. bendrovė „DuPont“ pradėjo gaminti nailonines kojines, kurios buvo tvirtesnės ir patvaresnės nei bet kurios kitos kojinės. Tačiau „DuPont“ paprašė savo chemikų susilpninti nailono pluoštą, kad kojinės dažniau plyštų ir jų būtų galima parduoti daugiau.

Plastikas sutrumpina naudojimo trukmę

Daug buitinių prietaisų metalinių dalių buvo pakeistos lengvai lūžtančiomis plastikinėmis dalimis. Pavyzdžiui, įmonė „Bosch“ savo maišytuvuose naudoja pigias plastikines dalis, kurių pakeitimas kainuoja tiek pat, kiek ir naujas prietaisas.

Klijai apsunkina remontą

XX a. pabaigoje įmonės svarbius elektros prietaisų komponentus pradėjo klijuoti. Taip tapo neįmanoma sutaisyti ar pakeisti atskirų dalių nesugadinant kitų.

Spausdintuvai nustoja veikę

Spausdintuvų gamintojams teko dalyvauti teismuose, kai paaiškėjo, kad įrenginiuose įtaisyti lustai, kurie nutraukdavo spausdintuvo veikimą išspausdinus tam tikrą lapų skaičių.

Atnaujinimai sulėtina „iPhone“

Senesni „iPhone“ dažnai tampa lėtesni dėl programinės įrangos atnaujinimų – taip spaudžiant jų savininkus pirkti naują modelį. „Apple“ aiškina, kad seni modeliai esą lėčiau veikti ima dėl to, kad taupytų elektros energiją.

Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!

Jeigu kažkam įdomu, tai Tomo Edisono sukurta pirmoji lemputė - iki šiol tebešviečia
(būtent tą patį fiziškai paėmus lemputė, čia nėra panaudota jokios metaforos),
tad lemputės galėtų veikti šimtmečiais, bet tokių atvejų- visos elektros lempučių gamyklos -
galėtų kabinti didelės spynas ant savo įvažiavimo vartų ir ieškoti sau kitokios veiklos, o jų savininkai -
eitų šieno ravėti.

Dėl panašių priežasčių, - absoliučiai visą buitinė elektros, elektronikos technika,
buitiniai paprasčiausi rakandai- gaminami RIBOTAI patvarūs.

Patys juk pastebėjote, kad jei įsigijate, tarkim naują skalbyklę su jai suteikta 2 metų garantija,
tai ji patikimai, be gedimų, jūsų namuose - veikia pirmuosius 3-4 metus.
Prabėgus tam laikui, kad ir kaip ją tausosi bei tinkamai prižiūrėsi, ima SAVAIME atsirasti
įvairių smulkių mechaninių arba valdymo elektronikos gedimų,
o nuo penktų naudojimo metų - ima vykti tokie kataklizmų, -
kad remontuoti darosi per brangu, nes naujos detalės ir remonto darbų kaina -
kosmosą siekia - todėl - darosi daug pigiau seną skalbyklę išlydėti
į stambiagabaritinių atliekų aikštelę, o vietoj jos - nupirkti naują.

Gi dabar - prisiminkim TSRS laikais pagamintas skalbimo mašinas RIGA-8.

TAIGI jos - ir po šiai dienai puikiai veikia, jeigu tik dėl netinkamo dizaino ar
naudojimo nepatogumo jų šiaip sau - neišmetėte,
va - jei jų neišmesite ir ateityje, - tai jos veiks - dar 100 metų.
Pergyvens ir jus, ir jūsų vaikus bei anūkus...

Mat "ruso laikais" - bestatant komunizmą, plėtojant socializmą, -
nebuvo JOKIO privataus verslo, kuris merkantiliniais sumetimais-
imtų ir specialiai gamintų trumpalaikiam naudojimui sukurtą bet kokią tai buitinę techniką ar ūkio -
namų - pramonės rakandus, daiktus, įrankius, prietaisus...

Va jums ir demokratija, va jums - ir kapitalizmo grimasos...

Va jums - ir šiuolaikinio verslo bei verslininkų - esama moralė (tiksliau - jos neegzistavimas).
Įdomu, ar po 80 metų paaiškės didžiausia (iki šiol) kovidinė afera ?
O kas liečia daiktų tarnavimą - kodėl iki šiol marksistiniai kovotojai prieš "klimato kaitą" nesusirūpino vis trumpėjančiu daiktų tarnavimo laiku ? Juk pagaminti ir per pusę svieto pristatyti iki pirkėjo kiekvienam daiktui reikia kolosalių iškastinių išteklių (naftos, dujų, metalų), išskiriami milžiniški kiekiai CO2 (kas savaime nėra nuodas), tačiau išskiriama ir tikrų nuodų (dioksinų, sunkųjų metalų ir kt.), o kur dar utilizavimo problemos ?
Imkim tas pačias lemputes: sakykim, gerai, kad uždraudė kaitrines dėl elektros taupymo (nors kitos kainuoja 5 kart daugiau), tačiau kodėl nepažabojami nekokybiški gaminiai, kai ant pakuotės rašoma 10.000 h, o realiai nešviečia net 500 h? Kas draudžia pvz. Briuselio biurokratams reikalauti iš gamintojų pardavinėti tas pačias lemputes, sertifikuotas tik sąžiningose nepriklausomose laboratorijose bei "uždėti" lemputėms ne mažiau kaip pvz. 5000 val. tarnavimo laiką ? Deja, "Naujosios pasaulio tvarkos" kūrėjai, į savo "klimato išsaugojimo" konferencijas atskrisdami privačiais lėktuvais, nenumatė savo pelno sumažinimo vardan Žemės planetos ...
Mulki, pries keleta metu mire tevas, radau ta RIGA, del idomumo pabandziau, - veikia, o ja nupirko apie kokius 1978metus. Garaze radau Ziguli 2101,-- 1974m. tada gavo paskyra ir nusipirko, pravaziuota 88,6km, siaip taip pardaviau garaza su tuo ziguliu, paskui tas , kur nusipirko, sake kad isvale karbiuratoriu, pakeite akuma ir uzsivede ir vaziuoja.
Manau dar LR pas taupius senolius dar tikrai galima rasti.
O galvese keliuose nematet Ziguliu? - Audiniu is 7o-tuju? -Mersu?- is ten pat ir vis dar vaziuojanciu?
Dabar viskas kaip prezervatyvai...
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų