„Turime suprasti, kad kaimynų pasirinkti mes negalime. Ir tai, kad šiuo metu Ukraina kovoja karą, sudaro mums tokią sąlyginę saugumo kišenę kaip šaliai. Tą suprasdami, turime ramiai dirbti, gyventi, bet tuo pačiu ir ruoštis, tikėdamiesi, kad ta diena niekada neateis“, – sako buvęs ministras, neseniai grįžęs iš trečiosios misijos Ukrainoje.
Pirmąkart rusų puolamoje šalyje LSMU Kauno klinikose dirbantis A. Pečkauskas lankėsi maždaug prieš metus, dar einant ministro pareigas. Į kitas dvi misijas jis jau vyko su „Blue / Yellow“ organizacija, o kelias vedė į šalies Rytus, kur, kartu su visa savanorių komanda, medikas vyko semtis karo medicinos patirties.
„Pirmasis vizitas buvo maždaug prieš metus, dar einant ministro pareigas. Tai buvo oficialus vizitas. Antrasis vizitas įvyko šių metų pavasarį, šįkart dirbau jau kaip anesteziologas-reanimatologas. Tai buvo LSMU Kauno klinikų, „Blue / Yellow“ organizacijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) jungtinis projektas. Šios misijos metu mes važiavome labiau į Rytus. Misijos tikslas – semtis patirties, suprasti, kaip veikia procesai, kaip juda pacientai, nukentėję karo zonose, kokias traumas jie patiria, kaip tos traumos yra gydomos“, – pasakoja A. Pečkauskas.
Medikas pamena, kad antrojo vizito metu prisilietė ir prie iš arčiau fronto esančių ir veikiančių gydymo įstaigų pacientų evakuacijos.
Trečias kartas – dar arčiau fronto linijos
A. Pečkauskas trečiojo vizito į Ukrainą jau vyko kaip „Blue / Yellow“ savanoris. Šios misijos metu vyrui teko dirbti ir arčiau fronto esančiose gydymo įstaigose su karo metu nukentėjusiais pacientais.
„Trečiasis vizitas jau labiau buvo susijęs su tuo, kad aš tapau „Blue / Yellow“ savanoriu. Į Ukrainą vykau toliau gilinti žinias procesų valdyme, supratime, kaip vyksta karo traumą patyrusių pacientų gydymas, dalyvavau klinikiniame darbe. Jau šios misijos metu man teko važinėti su specializuotu greitosios pagalbos automobiliu, kuris perveža kritinės būklės pacientus iš vienos ligoninės į kitą. Taip pat arčiau fronto esančiose gydymo įstaigose teko šiek tiek padirbėti su tiesiogiai nuo karo veiksmų nukentėjusiais pacientais“, – pasakoja A. Pečkauskas.
Artėjant prie fronto didėja susikaupimas ir susitelkimas
Paklaustas apie savo paties asmeninę patirtį ar baimes, A. Pečkausas sakė, kad kuo giliau į Ukrainos Rytus jis vyko, tuo daugiau susikaupimo ir susitelkimo vyravo jame.
„Kiekviename žmoguje egzistuoja savisaugos instinktas ir turbūt sąmoningai suvokiama, kad važiuojama arčiau kažkokio tai pavojaus. Kažkaip išoriniai smulkūs dirgikliai tiesiog mažiau traukia dėmesio. Tai reiškia, susikoncentruojama į tą esamą situaciją, į savo saugumą, į aplinkos saugumą, į aplinkos vertinimą. Ir tai, matyt, yra vienas pagrindinių dalykų, kas keitėsi manyje (misijų Ukrainoje metu – aut. past.)“, – savo patirtimi dalijasi buvęs ministras.
Lietuvoje situaciją matome ne visai tiksliai
Nepaisant to, A. Pečkauskas sako, kad tai, kaip Lietuvoje matome situaciją Ukrainoje, nėra visiškai tikslu. Medikas pasakoja, kad net ir miestuose, esančiuose arti fronto linijos, „matome gana įprastą gyvenimą, kiek tai yra įmanoma oro pavojaus sąlygomis“.
„Natūralu, kad viešoji komunikacija raportuoja arba informuoja apie sprogimus, apie atakas, apie nukentėjusius asmenis. Bet skaitydami tą viešąją informaciją, mes retas kuris susimąstome, kad šalis yra didžiulė, kad joje gyvena 40 milijonų žmonių. Ir informacija, kurią gauname iš viešosios erdvės, nėra proporcinga šalies dydžiui ir jokiu būdu neatspindi, kas iš tikrųjų joje dedasi. Ir kai mes pavažinėjame po tuos šalies miestus, net ir esančius arti Rytų, arti fronto linijos, tikrai matome gana įprastą gyvenimą, kiek tai yra įmanoma oro pavojaus sąlygomis“, – sako A. Pečkausas.
Jis pasakoja matęs tai, kas yra būtina šalies išlikimui, jos ekonomikai ir paprasčiausiai tam, „kad žmonės galėtų gyventi ir jausti normalumo įspūdį“: miestuose veikia parduotuvės, viešasis transportas, mokiniai eina į mokyklas, dirba kavinės.
„Tai tęsiasi tol, kol nesuskamba oro pavojus, kol nekrenta bombos, neskrenda dronai. Aš, be abejo, nesistengiu paneigti fakto, kad šalyje vyksta karas, kad yra beveik 900 km fronto linija, kurioje nuolat vyksta aktyvūs koviniai veiksmai. Bet, ką noriu pasakyti, nuo tam tikro atstumo nuo fronto linijos gyvenimas daugiau mažiau vyksta. Taip pat ir tie žmonės gyvena turėdami didelę, tvirtą kovinę dvasią ir tikėdami savo šalies pergale“, – pasakoja A. Pečkauskas.
Kas motyvuoja vykti į tokias misijas?
Gydytojas atviras – vykdamas į Ukrainą siekia ir profesinio pasitenkinimo, ir tobulinti įgūdžius, ir, paties svarbiausio, perprasti sistemą bei dalintis žiniomis grįžus į Lietuvą.
„Turbūt kertinis aspektas – tai yra sistemos perpratimas, suvokimas, kaip ji veikia, bei žinių dalijimasis su aplinka, su savo kolegomis, galų gale, ir sprendimų priėmėjais, siekiant, kad mūsų šalis, kiek įmanoma, būtų labiau pasiruošusi, jeigu ta diena X kada nors išauštų“, – sako A. Pečkauskas.
Turime ruoštis
Nuo 2024 rugpjūčio 6 d. iki tų pačių metų gruodžio 12 d. sveikatos apsaugos ministro pareigas ėjęs A. Pečkauskas sako, kad surinktas žinias ir informaciją savanoriai parveža į Lietuvą ir pateikia Sveikatos apsaugos ministerijai, tikėdamiesi, kad tai galės prisidėti prie strateginių sprendimų nacionaliniu lygiu.
Gydytojas anesteziologas mano, kad Lietuva turi ruoštis bet kokioms grėsmėms nepriklausomai nuo to, kokia geopolitinė situacija vyrauja. Kaip pavyzdį, kur Lietuva galėtų semtis įkvėpimo, A. Pečkauskas pateikia Suomiją.
„Čia norisi turbūt minėti Suomijos pavyzdį, kurie Antrojo pasaulinio karo metu išmoktas pamokas, kurias patyrė dėl tiesioginės Rusijos agresijos, pradėjo integruoti į visas savo politikos formavimo sritis, ruošiantis galimam panašiam scenarijui. Ten turbūt be panikos per daugelį metų kaupiami rezervai. Kiekviena gydymo įstaiga ar pastatai turi numatytas slėptuves ir kitus dalykus. Šitos šalies pavyzdys įkvepia, matyt, galvoti apie tai, kad ir Lietuvoje mes galėtumėme sekti tuo pačiu keliu. Natūralu, kad turėjome laikotarpį, kada, kaip ne visai laisva šalis, turbūt to daryti negalėjome. Bet dabar yra tas laikas, kuomet turime susiimti ir ramiai ruoštis scenarijui, kuris, tikėkimės, niekada neįvyks“, – sako A. Pečkauskas.
Ko Lietuvai trūksta?
Taip pat buvęs sveikatos apsaugos ministras pabrėžia esminius dalykus, kuriems, mediko manymu, Lietuvai reikėtų skirti daugiau dėmesio.
„Ką norėtųsi akcentuoti ir ką norėtųsi, kad turbūt ir sprendimų priėmėjai girdėtų: mes Lietuvoje neturime tokios išplėtotos karo medicinos, ar ne? Mes neturime karo ligoninių, mes neturime atskiro karo medicinos personalo. Mes turime Karo medicinos tarnybą, kuri turi kažkokį tai kiekį specialistų. Tačiau visi puikiai suprantame, kad jeigu nutiktų kažkokia didelė problema, šita tarnyba turėtų kliautis civilinės sveikatos priežiūros institucijų pagalba“, – sako gydytojas.
Jis priduria, kad dialogas tarp Karo medicinos tarnybos, tarp Krašto apsaugos sistemos ir civilinės sveikatos apsaugos sistemos tikrai turėtų būti puoselėjamas.
„Kuo daugiau žinojimo, kuo daugiau bendrų, koordinuotų ir integruotų veiksmų, tuo labiau mes galėtume pasiruošę bet kokioms grėsmėms“, – sako A. Pečkauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
