Būdama 12 metų Lera vėl mokosi vaikščioti. Iš pradžių nedrąsiai, bet su kiekvienu žingsniu ji vis labiau pasitiki savimi. Praėjusią vasarą per Rusijos raketų ataką jai buvo sutraiškyta viena koja, o kita smarkiai apdegė. Nuo tada, kai Vladimiras Putinas pradėjo pilno masto invaziją, Ukrainoje buvo sužeista arba žuvo beveik 2 tūkst. vaikų. Tačiau karas ne visada palieka matomus randus, panašius į tuos, kurie matosi ant Leros kojos.
„Beveik kiekvienas vaikas turi karo sukeltų problemų, – sako psichologė Kateryna Bazyl. – Į mus kreipiasi neapsakomai daug vaikų su įvairiais nemaloniais simptomais“.
Lera Vasilenko, 12 metų, Černihivas, Šiaurės Ukraina
Kaip pati pasakojo BBC, Lera matė ją sužeidusią raketą likus kelioms sekundėms iki smūgio. Buvo karšta vasara ir Černihivo centre buvo daug žmonių. Ji ir jos draugė Ksenija bandė praeiviams parduoti savos gamybos papuošalus.
„Pamačiau, kaip kažkas skrieja iš viršaus į apačią. Maniau, kad tai kažkoks lėktuvas, kuris vėl pakils į viršų, bet tai buvo raketa. Žmonės sako, kad buvau ištikta šoko“, – pasakoja Lera.
Po sprogimo Lera spruko kuo toliau, bet tik vėliau suprato, kad buvo sužeista.
„Skausmą pajutau tik tada, kai Ksenija pasakė pasižiūrėti į savo koją. Tai buvo siaubinga“, – pasakoja Lera.
2022 m. prasidėjus pilno masto karui, Černihivas šiaurės Ukrainoje nuolat bombarduotas. Tačiau per kelias savaites Rusijos pajėgos buvo nustumtos atgal. Į miestą pamažu grįžo gyvenimas. Tada 2023 m. rugpjūčio 19 d. vietos teatre vyko dronų gamintojų paroda ir Rusija staiga atakavo. Gatvėse pasipylė metalo skeveldros.
Šiek tiek pakėlusi savo kelnes Lera parodo daugybę gilių randų. Ten, kur buvo įstatyti metaliniai implantai, matyti didelis guzas. Žaizdos gyja gerai, ir ji vikriai juda pasiremdama ramentais, tačiau ji vis dar be galo bijo sirenų.
„Jei jie praneša, kad į Černihivą skrenda raketa, aš kraustausi iš proto“, – prisipažįsta ji.
Agresija ir netektis
Ji tvirtina, kad susitvarko ir nepasikeitė, bet jos sesuo linkusi abejoti.
„Tu lengviau supyksti“, – sako jai Irina.
„Taip, anksčiau nebuvau tokia agresyvi“, – Lera bejėgiškai linkteli galva.
Tai viena iš daugelio reakcijų, kurias vaikų psichologai pastebi dėl šio karo sukelto streso.
„Vaikai nesupranta, kas jiems atsitiko, o kartais ir emocijų, kurias jie jaučia. Jie gali rodyti agresiją kaip savigynos būdą“, – aiškina Irina Lisovecka iš labdaros organizacijos „Vaikų balsai“, padedančios šimtams jaunųjų ukrainiečių visoje šalyje.
Keli mėnesiai iki Leros sužeidimo jos brolis žuvo kovodamas fronte. Jiedu buvo artimi, ir mergaitė vis dar sunkiai susitaiko su tuo, kad Sašos nebėra.
„Įsivaizduoju, kad jis bet kurią akimirką paskambins. Gatvėje matydavau jo veidą praeiviuose. Vis dar negaliu tuo patikėti“, – tyliai prisipažįsta ji, susisupusi į Ukrainos vėliavą, kurią ketina nunešti ant Sašos kapo.
Be įspėjimo Irina baksteli į telefoną ir kambarį užlieja Sašos balsas:
„Aš tikrai jus myliu“, – patikina kareivis savo seserims paskutinėje balso žinutėje, atsiųstoje iš fronto. Tai pirmas kartas, kai Lera išgirsta jo balsą po jo žūties. Jos smakras virpteli.
Danielis Bazylas, 12 m., Ivano-Frankivskas, Vakarų Ukraina
Danieliaus didžiausia baimė – patirti netektį, kaip ir Lera. Jo tėvas yra karys, tarnauja netoli jų gimtojo Charkivo miesto, kur suintensyvėjo kovos. Rusijos kariai neseniai netikėtai peržengė sieną ir užėmė naujas pozicijas. Per pastarąją savaitę žuvo 12 metų mergaitė, su tėvais išėjusi apsipirkti.
„Tėtis man sako, kad viskas gerai, bet aš žinau, kad situacija ten nėra pati geriausia. Žinoma, aš nerimauju dėl jo“, – sako Danielis.
12-metis dabar gyvena Vakarų Ukrainoje su mama, toli nuo Charkivo. Rusijos raketos pasiekia Ivano-Frankivską, bet apie tai įspėjama iš anksto. Gatvės perpildytos ir ramios. Netgi susidaro transporto spūstys.
Tačiau net ir čia Danielis negali pabėgti nuo karo. Virš savo lovos jis yra priklijavęs maldą, kurią kas vakarą sukalba už tėvo saugumą, nors anksčiau niekada nebuvo religingas.
Jis ir jo mama Kateryna kurį laiką buvo pabėgėliai. Jie grįžo į Ukrainą, nes ji vaikų psichologė ir matė, kad jos įgūdžių skubiai reikalingi. Moteris daro viską, kad išblaškytų savo sūnų nesibaigiančiais užsiėmimais: yra riedlenčių parkas ir gitaros pamokos. Jis ėmė groti gatvėse, kad surinktų pinigų Ukrainos kariuomenei.
„Stengiausi rasti dalykų, kuriuos jis mėgo anksčiau, kad ir toliau juos galėtų daryti čia, ir tai pavyko“, – sako Kateryna.
Tačiau berniukui iš šiaurės rytų vis dar sunku pritapti.
„Mane labai trikdo, kai mokykloje sužinome, kad vyksta oro puolimas ir visi džiaugiasi, kad praleis pamokas. Ten, kur esu augęs, sirena reiškia, kad reikia eiti į bunkerį. Bet čia tai reiškia, kad kažkur kitur Ukrainoje vyksta mūšiai“, – sako Danielius.
Danielius skaičiuoja valandas tarp internetinių pokalbių su tėčiu. Jo tėvas siunčia siuntinius su dailės medžiagomis, kad galėtų nuotoliniu būdu išmokyti jį piešti.
„Noriu tikėti, kad karas greitai baigsis. Ir tai būtų tikrai šaunu“, – savo didžiausiu troškimu dalijasi Danielis. Jis sako, kad tada galėtų grįžti namo į Charkivą.
Anhelina Prudkaja, 8 m., Charkivas, šiaurės rytų Ukraina
Ji iš Saltivkos priemiesčio, kur yra ir Danieliaus namai. Kai prieš dvejus metus Rusijos kariuomenė pirmą kartą įžengė į šį regioną, jis buvo pačioje apšaudymo linijoje, o Anhelina su šeima pasislėpė savo rūsyje.
„Buvo labai baisu. Tiesiog galvojau, kada visa tai baigsis? Skriejo raketos, virš mūsų praskrido lėktuvas“, – prisimena mergaitė.
2022 m. kovo pradžioje milžinišką šalia esantį daugiabučių namų kvartalą sunaikino raketa. Anhelinos mama Anija liepė jai užsikimšti ausis ir ramiai gulėti.
„Maniau, kad būsime palaidoti po griuvėsiais. Kad į mūsų pastatą pataikė ir jis ėmė griūti“, – sako ji, išplėstomis akimis. Po to šeima pabėgo.
Tačiau kai pernai Ukrainos pajėgos išlaisvino šiaurinį regioną, šeima grįžo į Saltivką. Jie vieninteliai gyvena savo daugiabutyje, apsuptame dūmų juodumo pastatų ir išdaužytų stiklų. Nepaisant virtuvės sienoje žiojėjančių šrapnelio skylių, tai – namai.
Dabar Charkivas vėl skęsta nerime. Nesenai prie Anhelinos buto sprogo bomba. Vladimiras Putinas sako, kad neketina bandyti užimti miesto, bet ukrainiečiai išmoko niekada juo nepasitikėti.
„Kai jie pradeda bombarduoti, sakau mamai, kad einu į koridorių, o ji sėdi šalia manęs“, – sako Anhelina.
Persikėlus į koridorių, tarp žmogaus kūno ir bet kokio sprogimo atsiranda papildoma siena. Tai minimali apsauga. Anhelina jau turėtų būti pradėjusi lankyti vietinę mokyklą, bet jos šone pramušta skylė. Ji beveik neprisimena vaikų darželio, nes prieš invaziją vyko pandemija.
Anija bando atsverti vienatvę vesdamasi dukrą į užsiėmimus, įskaitant gyvūnų terapiją.
Juos veda vaikų labdaros organizacija „Unicef“, bet dėl didesnio saugumo jie vyksta po žeme.
Mėtydama kamuoliukus blizgančiam šuneliui, vardu Petra, Anhelina atgyja. Tačiau kai jos namuose išaušta vakaras, šviesa nebesuranda kelio iki jos namų. Rusija nusitaikė į elektros energijos tiekimą. Tad Anhelina atsargiai uždega žvakę, jos maža figūra meta milžinišką šešėlį ant jų buto sienos
„Taip nutinka nuolat“, – ji gūžteli pečiais.
„Mes sakome vaikams, kad galima jaustis taip, kaip jie jaučiasi, – aiškina Kateryna Bazyl. – Sakome, kad galime padėti jiems suprasti, kaip kontroliuoti šias emocijas, kad nereikėtų naikinti savo aplinkos arba savęs“.
Tačiau paklausus ar užtenka pagalbos, ji patyli.
„Tiesą sakant, susidarė tikrai didelė eilė“, – teigė Kateryna.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Zmones kylam is zydu konclagerio ar jus dar lauksite kol is jusu bus atimta viskas . Zydu rabinas : , iki 2030 metų zmones neturės nieko ,, . Zydas Švabas : ,, nieko neturėsite ir busite laimingi ,,
JAV valdzioje sėdintys per 30 metu nuzude 20 mln zmoniu . Ir mums yra liepiama mylėti šituos zmogzudzius .
