Oficialia euro istorijos pradžia laikoma 1999 metų sausio 1 diena, kai 11 ES valstybių valiutos buvo susietos fiksuotu kursu. Euro monetos ir banknotai pasirodė tik praėjus trims metams, 2002-aisiais.
Naujoji valiuta netrukus užėmė tvirtas pozicijas pasaulio finansų rinkose. Jau 2005 metais euras aplenkė JAV dolerį ir tapo populiariausia tarptautinės kapitalo rinkos valiuta. 2006 metais apyvartoje esančių eurų kiekis pirmą kartą aplenkė dolerių kiekį. Pagal tai, kokia valiuta pasaulio valstybių centriniai bankai laiko užsienio atsargas, euras šiuo metu nusileidžia tik doleriui, ir aiškia persvara lenkia Japonijos jeną.
Šiuo metu pinigų sąjunga vienija 15 iš 27 ES valstybių, kuriose gyvena 320 mln. žmonių. Euras vietoje nacionalinės valiutos taip pat naudojamas kai kuriose nedidelėse nepriklausančiose ES šalyse: Monake, San Marine, Vatikane, Andoroje, Juodkalnijoje, Kosove, keliose Europos valstybių užjūrio teritorijose.
Lydinčios abejonės
Per visą euro istoriją kildavo abejonių dėl šios valiutos gyvybingumo ir sugebėjimo konkuruoti su JAV doleriu. Anksčiau skeptikai dažnai kalbėdavo apie pernelyg lėtą euro zonos ekonomikos augimą ir sunkumus, iškilusius bandant kurti bendrą ES rinką. Kiek vėliau susirūpinta, jog tokių pagarsėjusių „infliacijos mašinų“, kaip Ispanija ar Italija, įtraukimas į pinigų sąjungą padarys eurą panašesniu į senąją Italijos lirą, o ne į stabilią Vokietijos markę. Nors pastarąjį dešimtmetį infliacija euro zonoje gana retai viršijo Europos centrinio banko (ECB) rekomenduojamą viršutinę 2 proc. ribą, didelei kritikų daliai tai nepadarė didesnio įspūdžio. Daugelis paprastų ES piliečių lieka įsitikinę, jog infliacija įsivedus eurą didėjo sparčiau ir skaudžiau atsiliepė jų piniginėms.
Krizės šešėlyje
Pirmoji rimta euro zonos ekonomikos recesija, sukelta pasaulinės finansų krizės, pastaruoju metu dar labiau didina įtampą tarp euro šalininkų ir nepalaužiamų jo priešininkų. Kai kurie ekspertai tvirtina rinkoje matantys ženklų, jog investuotojai vis atsargiau vertina euro perspektyvas ir ruošiasi tokiam kraštutiniam variantui, kaip Italijos ar kurios kitos valstybės apsisprendimas pasitraukti iš pinigų sąjungos.
Vis dėlto iki šiol vyrauja požiūris, jog bendra valiuta yra vienas iš veiksnių, padedančių ES kovoti su ekonomikos krizės pasekmėmis. Jeigu nebūtų euro, Europa esą vienu metu susidurtų su dešimtimis rimtų finansinių krizių ir būtų labai sunku surasti antikrizinių priemonių, kurios tiktų kiekvienu atskiru atveju.
Kita vertus kritikai tvirtina, jog dabartiniai ECB sprendimai taip pat labiau orientuoti į didžiųjų valstybių interesus. Situacija mažesniųjų euro zonos valstybių finansų rinkose yra daugiau ar mažiau ignoruojama. Bazinės palūkanų normos keitimas gali padėti sušvelninti infliaciją Prancūzijoje ir Vokietijoje, tuo pačiu metu potencialiai netgi pablogindamas padėtį kitose euro zonos valstybėse.
Kritikai taip pat primena, jog analogiška problema Jungtinėse Valstijose, kur taip pat egzistuoja dideli regioniniai skirtumai, o Federalinis rezervų bankas nustato visiems bendras palūkanų normas, sprendžiama panaudojant federalinės vyriausybės galias mokesčių politikos srityje.
Europoje nėra federalinės vyriausybės, kuri galėtų tokiu dideliu mastu kištis į atskirų valstybių narių politiką. Naujausias ES ekonomikos gaivinimo planas, numatantis stipriai didinti viešąsias išlaidas, buvo entuziastingai palaikomas Prancūzijos, tačiau itin skeptiškai sutiktas Vokietijos ir kelių kitų ES valstybių narių, kurių vyriausybės susiduria su kitokio pobūdžio problemomis. Priešingai negu JAV, sprendimą teko priimti po įtemptų derybų, kuriose visi dalyviai bent jau formaliai turėjo vienodai svarų žodį. Tokio bendros fiskalinės politikos kūrimo būdo tikrai negalima vadinti pakankamai efektyviu.
Ant pečių neša atsakomybę
Artimiausiu metu pagrindinė atsakomybė už euro zonos ekonomikos išvedimą iš pavojingos krizės ir toliau guls ant ECB vadovų pečių. Atskirų ES valstybių interesai, tikėtina, dar ne kartą susikirs, ir ECB daugeliu atvejų bus labai sunku tarp jų saugiai išlaviruoti.
Galutinis rezultatas gali būti išaugęs euro zonos gyventojų ir vyriausybių nusivylimas ECB veikla bei pačiu euru.
„Susidūręs su neregėto dydžio ir sudėtingumo krize, ECB privalo patvirtinti savo lyderystę, imtis drąsių veiksmų ir parodyti, kad ateityje taip pat reaguos gana ryžtingai, jeigu padėtis pagerės, o infliacija vėl pradės staigiai didėti“, - aiškino „UniCredit MIB“ analitikas Marco Annunziata, komentuodamas ECB sprendimą euro zonoje iki rekordinių žemumų - 2,5 proc. - sumažinti bazines palūkanų normas.
Kai kurie ekspertai tvirtina, jog ECB pastangos užtikrinti finansų sistemos likvidumą, skolinant bankams milžiniškas pinigų sumas, vis dar nėra pakankamai įvertintos. Būtent tai esą teikia daugiausiai vilčių, jog euro zona patirs vieną rimčiausių išbandymų per savo 10 metų istoriją.
