Afrika daugeliui asocijuojasi su širdimi tiek dėl šio žemyno formos ir geografinės padėties Žemės rutulyje, tiek dėl to, kad vargingumu, nepritekliumi, skurstančiais vaikais ji sutirpdo širdis. Kiti lygina Afriką su vynuogių keke ne tik dėl žemyno pavidalo, bet ir dėl to, kad tai vienas turtingiausių gamtinių išteklių planetos žemynų. Iš tiesų Afrikos unikalumas slypi tame, kad ji yra ir viena, ir kita, ir ne tik tai, o dar daug daugiau.
Be turtų, kuriais garsėja Afrika, šis širdies pavidalo žemynas pritraukia ir daugiausia (net 36 proc.) visos oficialios vystymosi pagalbos, jau neskaičiuojant milžiniškų humanitarinės pagalbos mastų, kurie nuolat yra švirkščiami į šio žemyno jautriausias vietas. Tačiau, regis, nei gamtiniai ištekliai, nei tarptautinė pagalba Afrikos negelbsti ir ji lieka lyg negyjanti žaizda.
Į Jungtinių Tautų (JT) mažiausiai išsivysčiusių šalių sąrašą yra įtrauktos 49 valstybės, iš jų net 33 yra Afrikos žemyne. Daugiau nei pusė Afrikos gyventojų gyvena iš mažiau nei vieno dolerio per dieną, o tiesioginės užsienio investicijos į Afrikos valstybių ekonomikas tesiekia vos 3 procentus visų pasaulinių investicijų. O ir jų pasiskirstymas Afrikoje yra labai netolygus: 2006 metais 10 patraukliausių investuoti Afrikos valstybių buvo Egiptas, Nigerija, Sudanas, Tunisas, Marokas, Alžyras, Libija, Pusiaujo Gvinėja, Čadas ir Gana. Šios šalys priklauso arba Šiaurės Afrikai, labiausiai išsivysčiusiam žemyno regionui, arba yra naftos ir dujų gamintojos. O Užsachario Afrikos bendras vidaus produktas per capita 2004 metais buvo net žemesnis nei 1975 metais, nors ji taip pat yra gana turtinga išteklių ir derli.
Žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI) nustato bendrą socialinio išsivystymo lygį (jis apima gyventojų vidutinės gyvenimo trukmės, raštingumo, švietimo ir pragyvenimo lygio rodiklius). Pagal šį Jungtinių Tautų indikatorių 2009 metais labiausiai socialiai atsilikusių pasaulio valstybių buvo 24, iš jų net 22 yra Afrikos, daugiausia Užsachario, šalys.
Kodėl gi Afrika negali išbristi iš skurdo liūno? Į šį klausimą vis daugiau mokslininkų ir specialistų atsako siedami atsilikimą su saugumo problemomis, t. y. teigdami, kad egzistuoja tiesioginis saugumo lygio ir šalies raidos perspektyvų ryšys.
Šis kontinentas iš tiesų yra lyg negyjanti žaizda, jame nuolat verda įvairaus tipo ir masto konfliktai. Nuo 2000 metų net 40 taikos palaikymo operacijų buvo vykdoma 14-oje Afrikos valstybių (daugiausia vadovaujant Europos Sąjungai, JT ar Afrikos Sąjungai). Per pastarąjį dešimtmetį pusė Afrikos valstybių dalyvavo karuose, o 2009 metais net 73 procentai visų JT taikos palaikymo pajėgų buvo dislokuota šiame žemyne. Skaičiuojama, kad nuo 1990-ųjų karų nuostoliai Afrikoje siekia 150 milijardų dolerių.
Nuo to laiko Afrikos žemyne per konfliktus žuvo apie pusę viso pasaulio žuvusiųjų karo lauke. Prie šių tiesioginių (civilinių ir karinių) žūčių reikia pridėti milijonus netekčių (jos žuvusiųjų skaičių padidina apie 14 kartų), netiesiogiai sukeltų konflikto metu bado, plintančių ligų, kriminalinių nusikaltimų ir t. t. Nors tikslių statistinių duomenų nėra, neabejojama, kad nuo Antrojo pasaulinio karo mirčių per karinius konfliktus daugiausia Afrikos žemyne. Tinklalapio „Nuslėpti konfliktai“ (http://stealthconflicts.wordpress.com/) autoriusVirgilis Hawkinsas teigia, kad jie sudaro net 88 procentus visų atvejų. Vien tik Kongo Demokratinės Respublikos karas nusinešė apie 5 milijonus gyvybių (neįskaičiuojant tiesioginių karo žūčių).
Konflikto metu taip pat yra suardomas ekonominis ir socialinis visuomenės ir žmogiškasis kapitalas. Prie tiesioginių ekonominių konflikto išlaidų reikia pridėti kapitalo nutekėjimą, sugriautą infrastruktūrą, prarastą galimybę alternatyviai panaudoti socialinius ir ekonominius išteklius. Viena skaudžiausių pasekmių yra socialinė ir demografinė dezintegracija, sukelta masinės priverstinės migracijos. 2010 metų duomenimis, vien tik Darfūro humanitarinės krizės metu perkeltų žmonių skaičius siekia 4 milijonus aštuonis šimtus tūkstančių.
Saugumo problema Afrikoje apima daug dimensijų. Konfliktai šiame žemyne daugeliu atvejų yra regioninės ar net tarpregioninės kilmės dėl sienų laidumo, etninių ryšių ir kitokio pobūdžio tarpusavio priklausomybės (konfliktas Liberijoje buvo susijęs su konfliktais Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje ir Siera Leonėje; Darfūro konfliktas – su nestabilumu ir krizėmis Centrinės Afrikos Respublikoje ir Čade; Kongo karas – su genocidu Ruandoje). Konfliktų priežastys taip pat yra daugialypės, dažnai susipynusios ir viena kitą stiprinančios.
Etninė ar religinė nesantaika, sutapusi su ekonomine, politine ir socialine kurios nors visuomenės dalies marginalizacija, yra viena tipiškiausių konflikto ištakų. Nesėkmingos politinės priemonės hutų ir tutsių etninių grupių problemoms spręsti buvo Ruandos genocido ir nuo to išplitusio Kongo karo (kuris yra laikomas Afrikos pirmuoju pasauliniu karu) esminė priežastis. Etniniai skirtumai yra ypač skatinami ir politizuojami tada, kai valstybė yra silpna ir neatlieka pagrindinių savo funkcijų, arba savo raison d'etre: kai teisėtvarkos, socialinio aprūpinimo sistemos yra neveiklios ar korumpuotos, o nacionalinis identitetas silpnas, rasiniu pagrindu grindžiama politika turi milžinišką potencialą įsitvirtinti ir toliau griauti valstybės institucijų teisėtumą ir santvarką. Pilietiniai karai, valstybės perversmai, genocidas tuomet tampa beveik neišvengiamu šios augančios įtampos rezultatu.
Ekstremistinių nevyriausybinių ginkluotų grupuočių plitimas Afrikos kontinente (Magrebo „Al Qaeda“ – Alžyre, Tunise, Maroke, Libijoje, Egipto islamo džihadas – Egipte, „Hisbah“ – Nigerijoje, „Al Shabaab“ – Somalyje ir t. t.) taip pat yra susijęs su valstybių silpnumu. Šios grupuotės, drebindamos žmogiškąjį ir valstybės saugumą, atsiranda ten, kur valdžios silpnumas ar nesugebėjimas atlikti savo funkcijų verčia ieškoti alternatyvių „saugumo teikėjų“.
Šis destabilizacijos ir neskaidrios privatizacijos procesas yra dar vadinamas „smurto priemonių oligopolizacija“ (priešingai negu šiuolaikinės modernios vestfalinės valstybės kertinis akmuo – „teisinis valstybės smurto monopolis“). Geriausias tokios situacijos pavyzdys tikriausiai yra padėtis Somalyje, kur vyriausybė su AMISOM (Afrikos Sąjungos misija Somalyje) pagalba sugebėjo išlaikyti kontrolę tik keliuose sostinės kvartaluose ir praktiškai nebevaldo šalies.
Nors Somalio padėtis yra kraštutinis atvejis, Afrikos žemynas, išskyrus keletą sėkmingesnių valstybės valdymo pavyzdžių (Botsvana, Pietų Afrikos Respublika, Malis, Gana, Mauricijaus Respublika), yra užkrėstas valstybinio neteisėtumo ir smurto virusu. Nors įvairūs valstybės trapumo indeksai pristato prieštaringus duomenis apie tam tikrų šalių vietą klasifikacijoje pagal valstybės silpnumą, vos pažvelgus į reitingus matyti, kad dauguma šių sužlugusių valstybių yra Afrikos žemyne (Andriaus Užkalnio terminas „šalys nevykėlės" yra ne tik neteisingas vertimo požiūriu, bet ir pernelyg tendencingas ir ideologinis, tai tikriausiai ne kartą pastebėjo jo skaitytojai).
Taigi stabilizacijos ir valstybės stiprinimo procesas Afrikos žemyno raidai yra neišvengiamas būtinumas. Suprantama, kad toks valstybės stiprinimas dažnai būna vykdomas civilinių ir politinių teisių pažeidimų kaina. Tai yra didžiausia grėsmė, nes bet kokia diskriminacinė politika vienos ar kitos visuomenės dalies atžvilgiu iš esmės pakirstų valstybės konsolidacijos procesą. Teisinės valstybės konsolidacija negali vykti be pliuralistinių pagrindų.
Žinoma, yra ir teigiamų ženklų, tačiau jie dar per menki, kad šiame žemyne būtų galima švęsti taiką ir saugumą. Štai kad ir Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje po 11 politinės ir karinės krizės metų visai neseniai sklandžiai įvykę prezidento rinkimai yra tik pirmas žingsnis stabilizacijos link, sunkiausi išbandymai dar laukia priešaky. Nors 2010-ieji buvo paskelbti taikos ir saugumo metais Afrikoje, jiems baigiantis Afrika toli gražu netapo saugia vieta Žemėje. Negyjančios širdies žemynas dar nėra pasiekęs taikos pats su savimi, kaip svajoja Nelsonas Mandela.
Violeta Podagelytė
