JAV viceprezidentas Joe Bidenas vasario mėnesį Miuncheno saugumo konferencijoje pirmą kartą ištarė magišką frazę: „Laikas nuspausti „perkrovimo“ mygtuką Rusijos ir JAV santykiuose.“ Politologai, komentatoriai ir žiniasklaida „perkrovimo“ idėja užsikrėtė iš karto, o JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir jos kolega iš Rusijos Sergejus Lavrovas simbolinį „perkrovimo“ mygtuką drauge nuspaudė nuo J. Bideno pareiškimo praėjus mėnesiui. Ką, į ką ir kodėl „perkrovė“ pasaulio galiūnės?
Naujasis JAV ir Rusijos santykių etapas prasidėjo kiek anksčiau: 2009-ųjų liepą sukurta JAV ir Rusijos dvišalė prezidentinė komisija glaudesniam bendradarbiavimui skatinti, lapkritį Čikagoje surengta Rusijos ir JAV santykių „renesansui“ skirta konferencija, 2010-ųjų gegužę JAV kariai dalyvavo Pergalės dienos parade Maskvoje, o vasaros pabaigoje pagaliau įvyko bendros karinės pratybos „Akylasis erelis – 2010“. Beje, šias pratybas buvo planuojama rengti dar 2008-aisiais, tačiau tuomet jos neįvyko dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto. Po gražia visos JAV ir Rusijos santykių strategijos keitimo pakuote slypi ir keletas nepalyginti svarbesnių, o kartu ir kontroversiškesnių temų.
Pirmiausia JAV prezidentas Barackas Obama oficialiai paskelbė, kad Lenkijoje ir Čekijoje nebus dislokuojami NATO priešraketinės gynybos elementai. Tai buvo didelė pergalė Rusijai, kuri nuo pat pradžių juos suvokė kaip grėsmę savo nacionaliniam saugumui, tačiau Rytų Europa pasijuto išduota. Tiesa, 2010-ųjų pradžioje papiktindamas Maskvą Vašingtonas paskelbė, kad priešraketinės gynybos sistemų nebus atsisakyta visiškai – jos tiesiog bus perkeltos į Rumuniją ir Bulgariją.
Andrejus Nesterenka, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai, tuo metu tvirtino, kad Rusija vėl tampa „neapgalvoto priešraketinės gynybos elementų dislokavimo Europoje liudytoja“. „Todėl ir toliau nuosekliai priešinsimės bet kokiems abejotiniems vienašaliams su priešraketine gynyba susijusiems veiksmams, galintiems pakenkti tarptautiniam saugumui“, – teigė A. Nesterenka. Pradėta nerimauti, kad Rusijos nepasitenkinimas gali sutrukdyti pasirašyti Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START).
START, kaip ir planuota, buvo pasirašyta balandžio mėnesį Prahoje. Sutartis numato, kad abi valstybės mažins turimų branduolinių galvučių skaičių dar maždaug trečdaliu nuo 2002-aisiais sudarytos Maskvos sutarties nustatytų normų. Iš esmės tai nereiškia, kad JAV nebegali vykdyti priešraketinės gynybos sistemos planų Europoje, tačiau JAV Kongresas delsia START ratifikuoti.
Numatytas sutarties ratifikavimas turėjo įvykti dar šį rudenį, tačiau, didžiam Maskvos nusivylimui, sutartis ratifikuota nebuvo – reikalauta papildomos rezoliucijos, atskirai nurodančios, kad START niekaip neriboja JAV galimybių kurti priešraketines sistemas. Šiuo metu Kongresas patiria nemenką spaudimą sutartį ratifikuoti iki 2010-ųjų pabaigos, nes 2011-aisiais naujai išrinkti kongresmenai START gali apskritai įšaldyti.
Iš pirmo žvilgsnio, globalioje politikoje prasidėjus pragmatizmo bangai, Rusijos ir JAV santykių „perkrovimas“ yra mažų mažiausiai logiškas, tačiau keistai atrodo akivaizdus Vašingtono noras užmerkti akis prieš ankstesnes problemas. Pirmiausia JAV iki šiol kritikavo Rusiją dėl žmogaus teisių pažeidimų ir savitos demokratijos. Šiuo metu tos problemos lieka lyg ir nepastebėtos. Pavyzdžiui, H. Clinton per vizitą Pekine pabrėžė, kad JAV nesirengia apleisti žmogaus teisių gynėjos vaidmens ir Vašingtono prioritetai gali būti apibūdinti trimis žodžiais: gynyba, diplomatija, plėtra.
O kaipgi demokratija? Atrodo, kad tas pačias taisykles JAV taiko ir Rusijai, nebepastebėdamos ne tik demokratijos pažeidimų, bet ir Rusijos šnipų. Vasarą JAV sulaikytų 11 Rusijos šnipų išsiųsti atgal į tėvynę pabrėžiant, kad šis klausimas bus sprendžiamas ministerijų, o ne aukščiausiu lygmeniu. Dėl ko dar taip neseniai budriu demokratijos sargu save laikiusioms JAV verta užsimerkti?
Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas tikina, kad JAV neliko nieko kito, kaip tik atsakyti į pirmuosius Rusijos žingsnius. Dar 2009-ųjų vasarą, prieš B. Obamos vizitą Maskvoje ir prieš oficialų tokios sutarties patvirtinimą, Kremlius atidarė savo oro erdvės koridorių JAV kariams ir ginklams, keliaujantiems į Afganistaną. Tai galima traktuoti kaip pakankamai dosnią Maskvos dovaną, nes Šiaurinio paskirstymo tinklas (angl. NorthenDistribution Network) neturėjo būti naudojamas kariniams tikslams. „Logiška, kad JAV turėjo atsilyginti už tokią dovaną“, – teigia M. Margelovas.
Taigi Iranas, Irakas ir Afganistanas gali tapti vienu iš raktų, paaiškinančių santykių „perkrovimą“. Politikos apžvalgininkas ir interneto portalo ej.ru redaktoriaus pavaduotojas Aleksandras Golcas teigia, kad pagrindinės JAV interesų sritys šiuo metu yra „Irakas (reikia išsinešdinti), Iranas (reikia pasiekti kompromisą) ir Afganistanas (reikia laimėti)“ bei Kinija, bet ne Rusija.
Dėlionė tampa iš pažiūros aiški: JAV reikia pagalbos Artimuosiuose Rytuose, o Europa didžiajai galiūnei nebe tokia svarbi. Rusija suteikia tranzito galimybes į Afganistaną, pasirašydama START išreiškia paramą ir Jungtinių Tautų sankcijoms Iranui, o mainais nebeturi jaudintis dėl priešraketinės gynybos skydų Europoje – beveik chrestomatinis pragmatinės politikos pavyzdys, toks dar ne taip seniai būtų vadintas pasaulio padalijimu. Tiesa, pasak A. Golco, Rusijai toks ryšys nėra labai naudingas.
Taip, buvusios didžiosios galybės ambicijos patenkintos, tačiau Rusiją apėmusi gili ekonominė krizė: „Vakaruose pinigų ieškoti neverta – ten jų nėra. Alkanų žmonių pasakomis nepamaitinsi, taigi Rusija neišvengiamai kels vis naujus klausimus, siekdama bet kokia kaina suvienyti tautą kovai su bendru priešu, – teigia A. Golcas. – O bet koks atsisakymas paklusti bus interpretuojamas kaip grėsmė Rusijos saugumui.“
Oficialioji JAV ir Rusijos dvišalių santykių retorika iš tiesų atspindi radikalų santykių kurso pakeitimą, tačiau aišku, kad visos naujovės šioje srityje atsirado ne iš noro nesipykti, o iš visiškai pragmatinių ketinimų viena kitai netrukdyti. Vertėtų nepamiršti ir to, kad „perkrovimo“ strategijos idėja gimė iš karto po to, kai 2009-ųjų vasarį Maskva privertė Kirgiziją uždaryti JAV nuomojamą Manaso oro bazę.
Ne mažiau aktualus klausimas, kiek laiko truks „perkrovimas“. Pirma, politologai prognozuoja, kad naujasis JAV Kongresas į B. Obamos politiką žiūrės gerokai kritiškiau, o tai gali turėti įtakos ir politikai Rusijos atžvilgiu. Antra, kiek ilgai pragmatizmu grįsta draugystė bus naudinga. Galiausiai, prakalbus apie JAV ir Rusijos pasiryžimą bendradarbiaujant „derinti skirtingas sistemas“ norisi suabejoti, kiek apskritai tos sistemos yra suderinamos.
Monika Poškaitytė
