Aistė Plaipaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT radijo žinios, LRT.lt Dabar, kai nacių vaikai sensta ir miršta, bus rasta tūkstančiai „išsigimusio“ meno kūrinių. Taip tvirtina Komisijos pagrobtam menui Europoje įkūrėjas Davidas Lewisas, Miunchene atradus dalį nacių surinktos kolekcijos. „Išsigimusiu“ menu buvo laikomas kubizmas, futurizmas ir kiti to meno žanrai, kuriuos dabar vadiname klasika.
Tačiau ši istorija iškėlė klausimą ir apie Hitlerio santykį su „išsigimusiu“ menu. Jei tai būtų toks menas, kurį reikia naikinti, jo nerodytum, įsitikinęs menotyrininkas Ernestas Parulskis: „Tačiau tai buvo rodoma, ir gana džiugiai, su iškilmingais atidarymais. Naciai su Hitleriu ir visa partine aplinka žiūrėdavo tas parodas.“
Rasta kolekcija – geros būklės
Prieš kiek daugiau nei pusantrų metų apleistame Corneliaus Gurlitto bute Miunchene vokiečių mokesčių inspektoriai aptiko per 1 400 meno kūrinių, gana tvarkingai sudėliotų lentynose ir stalčiuose. Ten buvo Marcas Chagallas, Otto Dixas, Henri Matisse`as, Pablo Picasso, Maxas Beckmannas, Franzas Marcas, Oskaras Kokoscha, Henri de Toulouse-Lautrecas, Ernstas Ludwigas Kirchneris, Maxas Liebermannas, Auguste`as Renoiras, Albrechtas Düreris, Canaletto, Gustave`as Courbet.
Daugiausia rasta moderniojo meno atstovų, tačiau yra ir ankstesnių laikotarpių. Darbai, kurie buvo laikyti sunaikintais per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat kūriniai, apie kuriuos iki šiol išvis nebuvo žinoma. Tarp tokių – O. Dixo autoportretas, H. Matisse`o „Sėdinti moteris“, M. Chagallo alegorinė scena.
Apie vieną didžiausių dingusio meno atradimų sekmadienį paskelbė vokiečių žurnalas „Focus“. Antradienį Augsburge surengtoje spaudos konferencijoje tai jau komentavo tyrėjai ir meno ekspertai: „Iš viso rasta 121 įrėmintas ir 1 285 neįrėminti darbai, tarp jų yra garsių menininkų kūrinių. Paveikslai tapyti aliejiniais dažais, tušu, pieštuku, akvarele.“ Berlyno laisvojo universiteto meno istorikė Meike Hoffman spaudos konferencijoje sakė, kad jai buvo itin džiugu pamatyti šiuos meno kūrinius ir įsitikinti, kad jie egzistuoja: „Kai stovi prieš darbus, kurie ilgą laiką buvo laikyti dingusiais ar sunaikintais, apima nenusakomas džiugesys. Jie palyginti geros būklės, kai kurie purvini, tačiau nesugadinti.“ M. Hoffman tikina, kad darbų estetinė kokybė ir būklė nuostabi, taigi jie turi didžiulę mokslinę vertę. Kadangi, pasak jos, apie daug darbų iki šiol apskritai nebuvo žinoma, meno istorikų laukia didelis iššūkis, kai tik šis atvejis bus ištirtas ir darbus bus galima parodyti viešai.
Buvo sukaupta 16 tūkstančių meno kūrinių
Kolekcija rasta 80-mečio C. Gurlitto bute. Jo tėvas Hildebrandtas Gurlittas dirbo vadinamojoje Degeneratyvaus meno eksploatavimo komisijoje. Ši nacių sudaryta komisija iš privačių žmonių (daugiausia žydų) ir institucijų grobė, konfiskavo, pirko (kartais – už juokingą sumą, kartais – pasitelkdami spaudimą) meno kūrinius, kurie pateko į jų įsivaizduojamą degeneratyvaus, kitaip – „išsigimusio“ meno kategoriją. Iš viso sukaupta apie 16 tūkst. darbų. Menotyrininkas, eseistas Ernestas Parulskis sako, kad „išsigimusiu“ menu buvo laikomas kubizmas, futurizmas ir kito to meto bei šiuolaikinio meno žanrai. „Tai paradoksali situacija: jie tuos kūrinius ne kartą rodė parodose, bet akcentavo, kad tai degeneratyvus menas. Iš esmės eksploatavimo komisija buvo skirta tam, kad netinkamą meną parduotų (dažniausiai – į užsienį) ir už sukauptus pinigus pirktų nedegeneratyvų meną, tikusį naciams, ir formuotų tikrojo meno kolekciją Lince, vadinamajame fiurerio muziejuje“, – kalba E. Parulskis.
Į „išsigimusio“ meno parodas naciai eidavo su malonumu
Dalis nacių „išsigimusiu“ laikyto meno kūrinių parduota užsienyje, dalis sunaikinta, dalis išliko ir yra dabar Miunchene atrastoje kolekcijoje. „Išsigimusiu“ naciai laikė modernųjį meną, šiai kategorijai taip pat priskyrė žydų kilmės bei komunistinių įsitikinimų menininkus ir net įžvelgė čia slaptą sumanymą sunaikinti Europos kultūrą.
E. Parulskis sako, kad šiuolaikinis menas visada sukuria iššūkį vartotojui ir dažnai sulaukia tokių vertinimų, kaip „išsigimęs“. Tačiau tada jis ypač kirtosi su nacionalsocialistų linija: „Be abejo, šiandien mums, jau patyrusiems vartotojams, tai, kas nacių laikais buvo vadinama „išsigimusiu“ menu, yra klasika. Tuo metu tai buvo visiška naujovė.“ Vis dėl to, menotyrininko teigimu, ir dabar, skaitydami įspūdžius apie vieną ar kitą šiuolaikinio meno parodą, tikrai išgirstume ne vieną šūksnį, kad tai išsigimėlių menas. Tai, sako jis, miesčioniška pozicija, tik miesčioniška nacių būsena mutavo į gerokai baisesnius dalykus. „Jiems visa tai, kas nebuvo XIX a. akademinis realizmas, buvo išsigimęs menas. Jie rinko ir inicijavo kaip naująjį meną būtent tą, kuris sekė akademinio realizmo principais. Visa tai, kas yra į šoną, yra išsigimėliška“, – pastebi E. Parulskis.
Visa ši istorija iškėlė klausimą apie Hitlerio santykį su „išsigimusiu“ menu. Ar tikrai kabintum parodoje paveikslus, į kuriuos nenorėtum žiūrėti ir kuriuos niekintum? Hitleris buvo didelis meno aistruolis, jis pats norėjo tapti dailininku. Todėl manoma, kad jam galbūt patiko nekęsti modernaus meno ar kažkaip panašiai.
„Galima įsivaizduoti, kad Hitleriui tai buvo tam tikra jo sukauptų menininkiškų intencijų komplekso iliustracija, nes, jei tai būtų visiškai išsigimėliškas ir nereikalingas menas, kurį reikia arba naikinti arba išparduoti, jo nerodytum. Tačiau tai buvo rodoma, ir gana džiugiai, su iškilmingais atidarymais. Naciai su Hitleriu ir visa partine aplinka žiūrėdavo tas parodas“, – pabrėžia E. Parulskis.
Apie rastą kolekciją vokiečiai kalba nenoriai
Taigi H. Gurlittas disponavo minėtos komisijos įvairiais būdais surinktais darbais, tačiau gali būti, kad kai kuriuos kūrinius įsigijo ir teisėtai. Karui einant į pabaigą, Amerikos tyrėjai apklausė H. Gurlittą. Tada jis teigė, kad kolekcija buvo sunaikinta sąjungininkams bombarduojant Dresdeną.
Apie šią kolekciją sekmadienį pranešė vokiečių žurnalas „Focus“, iki kurio kažkokiu būdu nutekėjo informacija. Tik po to vokiečių tyrėjai surengė spaudos konferenciją. Paklaustas, kodėl apie prieš pusantrų metų rastą kolekciją paskelbta tik dabar, Augsburgo prokuroras Reinhardas Nemecas teigė, kad tai buvo daroma dėl tam tikrų teisinių priežasčių: „Nelaikėme to paslaptyje turėdami kokių nors nedorų tikslų. Neviešinti šio radinio mus vertė praktinės ir teisinės priežastys. Kartoju, kad iš pradžių tai buvo mokesčių vengimo tyrimas, o tokiuose tyrimuose svarbu slaptumas.“ Tačiau Londone veikiančios Komisijos pagrobtam menui Europoje vienas įkūrėjų Davidas Lewisas į tai atsako, kad tai visiškai nesuvokiama, nes atskleisti informaciją apie šiuos meno kūrinius ir jų egzistavimą yra pats svarbiausias dalykas. „Teisinių problemų visada bus, bet, norint išsiaiškinti, kokios tos problemos, būtina viską paviešinti, o ne laikyti paslaptyje, – įsitikinęs jis. – Tai vis dar būtų buvusi paslaptis, jei informacija nebūtų nutekinta vokiečių žurnalui. Jie nenorėjo, kad tai būtų paviešinta, jiems dėl šios situacijos gėda.“
Informacija apie atrastą meno kūrinių kolekciją nebuvo išsamiai pateikta ir surengtoje spaudos konferencijoje. D. Lewisas sako, kad viešumas ir skaidrumas būtinas norint grąžinti meno kūrinius teisėtiems savininkams: „Pirmiausia reikia identifikuoti. Tai daugiau nei 1 400 darbų. Mums reikia faktų. Tada galėsime bandyti nustatyti skirtingas kategorijas: kai kurie darbai pagrobti iš žydų, kai kurie nupirkti per prievartą už minimalias sumas, kai kurie naciams priklausė teisėtai. Tačiau didžioji dalis tikrai buvo pagrobta. Ir šie darbai turi būti grąžinti palikuoniams, jei tokie bus rasti.“
Kritikos vokiečiai sulaukė ir dėl to, kad atsisakė darbus parodyti internete, norima, kad žmonės kreiptųsi tiesiai. Žiniasklaida skelbia, kad kolekcijos vertė – daugiau nei milijardas eurų. Meno istorikė M. Hoffman tai komentuoti atsisakė. Kad pirmiausia skaičiuoti piniginę vertę yra neteisinga, sako ir D. Lewisas iš Komisijos pagrobtam menui: „Piniginė vertė yra spekuliacija. Niekas nežino, kokia ji, nes mes dar iki galo nežinome, kas toje kolekcijoje. Vokiečiai tai slepia ir tai nesuprantama.“
Anot D. Lewiso, nepiniginė vertė susijusi su sudėtinga praeitimi: didžioji dauguma nacių pagrobto turto yra susijusi su žmonėmis, kurie buvo nužudyti, namais, kurie buvo sugriauti, šeimomis, kurios buvo išardytos. Todėl, jo nuomone, neteisinga akcentuoti teorinę vertę – kalbėti reikia ne apie tai.
Bus surengta ne viena paroda
Menotyrininkas E. Parulskis sako, kad šios kolekcijos atradimas neabejotinai kelia džiaugsmą meno gerbėjams. Pasak jo, turėtų būti surengta ne viena šio maždaug po 70 metų iš nebūties sugrąžinto meno paroda, nes bus galima pamatyti daugybę darbų, kurių nesitikėta pamatyti niekada.
„Jei jie bus sugrąžinti, jie turbūt vėl pateks į aukcionus. Dalis galbūt liks Vokietijos muziejuose. Beveik garantuoju, kad konfiskuotai kolekcijai bus surengta didžiulė viešųjų ryšių akcija ir tikrai bus kelios arba net keliolika parodų“, – įsitikinęs E. Parulskis.
Šios kolekcijos atradimas, ko gero, pasitarnaus ir Holivudui. Vasarį turėtų pasirodyti naujas George`o Clooney režisuotas filmas „Brangenybių medžiotojai“ („Monuments men“). Pagal tikrus įvykius sukurtas filmas pasakoja apie amerikiečių meno ekspertų grupę, kuri, Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, kartu su sąjungininkais atvyko į Vokietiją ieškoti nacių konfiskuoto meno. Filme vaidina pats G. Clooney ir visa komanda garsių aktorių. Tiesa, premjerą kiek atidėję juostos kūrėjai, ko gero, gailisi ir norėtų, kad filmas pasirodytų jau dabar.
Tikimasi rasti daugiau meno kūrinių
Natūralu, kad, atradus šią kolekciją, iškilo klausimas, ar gali būti, kad nacių surinktų meno kūrinių bus atrasta ir daugiau. Kai kurie teigia, kad šis radinys – tik lašas jūroje. D. Lewisas sako, kad tai labai tikėtina: „Ypač dabar, kai nacių vaikai sensta ir miršta, tokių radinių daugės. Kai kurie darbai paslėpti, kai kurie laikomi bankų saugyklose Šveicarijoje ir kitur. Turime daugybę priežasčių tikėti, kad dar bus atrasta tūkstančiai meno kūrinių.“
E. Parulskis mano, kad ši istorija susijusi su Nassimo Talebo terminu „juodoji gulbė“. „Naujiena buvo paskelbta sekmadienį, bet dar, tarkim, šeštadienį visi ekspertai būtų kategoriškai pasakę, kad to būti negali, viskas yra sunaikinta. Ir štai įvyko nenumatytas atvejis, t. y. juodoji gulbė. Tada staiga visi pradėjo svarstyti – galbūt ir daugiau yra“, – pastebi menotyrininkas. Jis įsitikinęs, kad tai tik spekuliacijos – darbų galbūt yra, galbūt nėra, nes niekas to nežino ir negali numatyti.
Tiesa, kur yra 80-metis C. Gurlittas, kurio bute Miunchene rasta ši kolekcija, neaišku, kaip ir tai, ar yra koks nors pagrindas jį sulaikyti.
