Nuo šeimos išvarymo iki kasdienės kovos už žmogaus teises, ši „Newsweek“ portale publikuota istorija atskleidžia ne tik vienos moters likimą, bet ir visos Krymo totorių bendruomenės tragediją.
Nuolatinė baimė
Savo namuose Kryme, moteris beveik visada eina miegoti apsirengusi – baimė, kad auštant į kambarį įsiverš ginkluoti vyrai, įsirėžė į jos sąmonę ir akivaizdžiai pakeitė kasdienę miego rutiną.
„Jūs ne tik išsivalote dantis ir einate miegoti, bet ir būtinai įkraunate telefoną, fotoaparatą, išorinę bateriją, – pasakoja moteris. – Negalite išjungti telefono, net kai esate nuo jo pavargęs, arba perjungti jį į „miego režimą“ nakčiai, nes bet kurią akimirką gali ateiti žinutė apie dar vieną kratą ar sulaikymą“.
„Ir jei man skambina 5 val. ryto, tai beveik visada reiškia viena – FSB arba Rusijos policija vėl atvyko į kieno nors namus“, – tęsė ji.
Visi persikėlė į Krymą
Moteris gimė Uzbekistane, šalyje, kuri po Stalino deportacijos 1944 m. tapo laikinais ir priverstiniais Krymo totorių namais. Tačiau moteris pasakoja, kad Krymas buvo nepakeičiamas: „Jo ilgesys visada buvo mūsų vyresniųjų ir mūsų tėvų akyse“.
Pasak moters, apie grįžimą į Krymą, buvo kalbama nuolat, kol tai tapo įmanoma.
„Mano tėvas dalyvavo Krymo totorių protestuose ir politinėse akcijose Uzbekistane ir Maskvoje. Ir galiausiai 1989 m. jis visą mūsų šeimą perkėlė į Krymą. Mano šeimoje iš visų 1944 m. deportuotų asmenų tik mano močiutė grįžo namo gyva“, – prisimena moteris.
Tuo metu tūkstančiai Krymo totorių šeimų masiškai paliko savo namus Uzbekistane ir kaip paukščių pulkai persikėlė į Krymą.
Krymas vis giliau grimzta į izoliaciją
Šeima apsigyveno Krymo Bachčisarajaus rajone. Tačiau tai nebuvo jų namai, po deportacijos ten gyveno kita šeima, o jie tik retkarčiais atvykdavo jos aplankyti.
„Iš Krymo retai kada išvykdavau ilgiau nei kelioms dienoms. Turiu nematomą vidinį inkarą, tvirtai numestą čia. Nuo vedybų gyvenu šiauriausiame Krymo mieste Džankojuje, kuris yra už 200 kilometrų nuo Chersono, karo zonoje tarp Rusijos ir Ukrainos“, – sako ji.
Iki 2022 m. vasario mėnesio šiuo keliu moteris keliavo į Ukrainą, palaikydama ryšį su giminaičiais, kolegomis ir draugais, kurie, bijodami represijų, buvo priversti palikti Krymą po Rusijos intervencijos.
Tačiau dabar net ir šie apsilankymai neįmanomi.
Šiuo metu ji bendradarbiauja su redakcijomis ir rašo tekstus apie politinių kalinių teismus Kryme, pilietinių aktyvistų, žurnalistų, teisininkų, nepriklausomų religinių organizacijų atstovų persekiojimą: „Tai sąmoningas pasirinkimas – nenoriu, kad virš šių istorijų nusileistų „geležinė uždanga“. Tai mano indėlis į teisingumo atkūrimą“.
Akis į akį su SSRS
Prieš 2014 m. moteris pasakoja turėjusi visiškai kitokių siekių dėl savo ateities. 2010 m., jau turėdama du vaikus, ji baigė pedagoginį universitetą ir pradėjo dirbti švietimo srityje.
„Laukiausi dar vieno vaiko, kai į Krymą įžengė vadinamieji „mandagūs žmogeliukai“ arba „žalieji žmogeliukai“ (rusų kariai be skiriamųjų ženklų – red.), kurie iš tikrųjų buvo Rusijos kariuomenės specialiosios pajėgos. Mano pirmoji asmeninė pažintis su jais įvyko Džankojuje, gimdymo namų kieme, kurį jie apsupo perimetru ir derėjosi su ligoninės vadovybe“, – prisimena ji.
Moters sūnus Islyamas gimė 2014 m. kovo 28 d., praėjus dviem savaitėms po „referendumo“. Ligoninėje įvyko nelaimingas ir nevykęs pokštas: visi ankstesni jos vaikai gimė Ukrainos piliečiais, o jauniausias sūnus gimė Rusijoje.
„Mano šeimai, kuri daug prarado dėl deportacijos, tai nuskambėjo kaip nuosprendis – mes vėl susidūrėme akis į akį su SSRS teisių perėmėja valstybe“, – sako moteris.
2015 m. didelėmis pastangomis ji atidarė Krymo totorių vaikų ugdymo centrą Džankojuje. Tačiau po trijų mėnesių Rusijos prokuratūra atvyko pas juos su kratos orderiu: „Pasak jų, buvome anonimiškai įskųsti. Dėl daugybės patikrinimų negalėjome tinkamai dirbti ir turėjome užsidaryti“.
Sekė iki pat namu, o tada sulaikė
Viena iš tokių istorijų, kuri vaizdžiai iliustruoja, kaip policija dirba su žurnalistais ir žmogaus teisių gynėjais, moteriai nutiko 2019 m., kai ji buvo sulaikyta dėl „Facebook“ įrašo.
„Rusijos policijos pareigūnai – jų buvo keli – sekė mane nuo ankstyvo ryto, kai nuėjau į turgų nusipirkti maisto produktų, o paskui, likus kvartalui iki mano namų, apsupo mane ir įsodino į automobilį, – prisimena nukentėjusi Krymo totorė.
Ji negalėjo pareigūnams atsakyti, nes už tai baudžiama pagal administracinį straipsnį dėl nepaklusnumo policijai ir gresia kelių parų administracinis areštas. Tai reiškia, kad už vyriausybės biudžeto lėšas policijos pareigūnai, kurie turėtų užsiimti tikrų nusikaltimų išaiškinimu, moteriai skyrė dvi dienas.
„Jie tarnybiniais automobiliais atvyko iš Simferopolio į Džankojų, nuvežė mane į Simferopolį ir ten laikė kelias valandas. Kitą dieną įvyko teismas. Ten praleidome visą dieną, nuo ryto iki vėlyvos nakties. Paklausiau jų: „Klausykite, ar jums ne gėda?“ Aš kitaip įsivaizduoju teisėsaugos pareigūnų darbą, net jei pagal įstatymą jie privalo vykdyti savo viršininkų įsakymus“, – pasakoja moteris.
Kai teisėjas nusprendė skirti jai 2 tūkst. rublių (19,35 eurų) baudą, savo požiūrį į policijos veiksmus ji trumpai išreiškė patarle: „Kalnas vargsta, o išnešioja pelę“.
Iš tikrųjų tai buvo formali priežastis, kuria buvo siekiama daryti spaudimą, netiesiogiai duoti suprasti: šį kartą tai administracinė byla, o kitą kartą gali būti baudžiamoji.
Tai nusistovėjusi žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų „sutramdymo“ praktika. Arba užsičiaupiate, arba išeinate. Arba dirbate toliau, žinodami, kad jie vėl pas jus ateis, bet su rimtesniais kaltinimais.
O kaip reaguoti į tokius „įspėjimus“, kiekvienas turi pasirinkti pats.
Dar viena administracinė byla
2023 m. liepą moteriai buvo iškelta antra administracinė byla. Šį kartą ji buvo sulaikyta prie teismo pastato, nors turėjo spaudos leidimą ir žodžiu paaiškino, kad atvyko daryti reportažo.
„Policijos nuovadoje neteisėtai bandyta paimti mano pirštų atspaudus, nufotografuoti mane laikant numerį kažkokiai duomenų bazei ir paimti seilių mėginius. Aš atsisakiau ir dėl to man buvo pagrasinta, kad man bus iškelta dar viena administracinė byla“, – pasakoja Krymo totorė.
Dėl to jie surašė jai policijos protokolą dėl „viešosios tvarkos pažeidimo“ ir skyrė dar 12 tūkst. rublių (116 eurų) baudą.
Iš viso teisme ir policijoje moteris praleido apie 12 valandų. Nors formaliai net nebuvo sulaikyta, ji negalėjo palikti policijos nuovados.
Moteris pasakoja, kad policija buvo net du kartus sulaikę jos tėvą: 2017 m. balandžio mėnesį ir 2023 m. rugpjūčio mėnesį. Pirmuoju atveju, kai vyko Krymo totorių aktyvisto Seidameto Mustafajevo paieška, prie namo įvyko muštynės tarp riaušių policijos ir Krymo totorių, atvykusių palaikyti savo tautiečio.
„Mano tėvas negalėjo neiti ten, nepaisant silpnos širdies, diabeto ir hipertenzijos. Antrą kartą, kai buvo sulaikytas prie teismo pastato, jis ten atėjo, nes buvo sulaikytas kaimynų sūnus“, – prisimena moteris.
Moters motina taip pat buvo nuvežta į policijos nuovadą. Tačiau, ne tik jos šeima – tūkstančiai Krymo totorių ir ukrainiečių patyrė tokius sulaikymus, nes Rusijos valdžios institucijų akimis visi jie „potencialūs įstatymų pažeidėjai“ arba „nepatikimi“.
Parama Rusijai Kryme
Pirmiausia populiarumas susijęs su savanorišku pasirinkimu, kai pats nusprendi, koks politikas vadovaus tavo šaliai ir kaip jis užtikrins tavo teisių ir interesų įgyvendinimą.
Ar Krymo totoriai turėjo tokį pasirinkimą? Šis klausimas yra retorinis.
Niekas negali patikrinti, ar Rusija populiari, ar ne, nes Krymas praktiškai uždarytas nepriklausomiems stebėtojams ir žmogaus teisių gynėjams. Nepriklausomos redakcijos paliko pusiasalį, o valdžios interesams tarnaujanti žurnalistika vėl tapo aktuali.
Kartu Kryme yra nemažai žmonių, kurie „apsigyveno“ ir susitaikė su Rusijos jurisdikcija.
„Mano kolega žurnalistas Igoris Vorotnikovas įsitikinęs, kad jei Rusijos valdžia būtų sulaukusi besąlygiško palaikymo, Kryme nebūtų kovojama su ukrainietiškomis dainomis ir geltonai mėlynais manikiūrais“, – sako moteris.
Baisūs žmonių kankinimai
Moteris neslepia, kad nuo 2014 m. skaudžiausia jos patirtis – klausytis kitų žmonių pasakojimų apie kankinimus.
Ji pacitavo ištrauką iš projekto „Radio Svoboda“ žurnalisto Vladislavo Jesipenkos pareiškimo teisme: „FSB agentas paguldė mane ant betoninių grindų. Buvau išrengtas nuogai, o ant ausų man buvo uždėti variniai laidai. Bandžiau priešintis, bet kadangi buvau nuogas ir surakintas antrankiais, man nepavyko. Buvau nuogas ant grindų, prie mano ausų buvo prijungti laidai ir panaudota elektros srovė. Skausmas buvo toks, kad mano smegenys virė, o akys sproginėjo. Labai šaukiau, prašiau, kad liautųsi ir to nedarytų, bet tai tęsėsi“.
„Krymo totorių aktyvistai Rinatas Paralamovas, Asanas Achtemovas ir Enveras Krošas patyrė tokius pačius kankinimus elektros srove. Visi jie dabar yra kalėjime arba išvykę iš Krymo. Slaugytoja ir pilietė žurnalistė Irina Danilovič savaitę praleido FSB areštinėje. Ji buvo nuteista septynerius metus kalėti ir išsiųsta į moterų koloniją Rusijos Federacijos Stavropolio regione“, – pasakoja moteris.
„Sunkiausia susitaikyti ir suvokti, kad visi šie žmonės buvo kankinami specialiųjų tarnybų ir policijos pastatuose, kurie teoriškai, idealiame pasaulyje, turi užtikrinti žmonių apsaugą – pirmiausia nuo smurto ir neteisėtų tyrimo metodų“, – tęsia ji.
Krymas – dėmesio centre
Tačiau realus pasaulis dažnai skiriasi nuo to, kuo mes tikime.
Moteris sako bijanti dėl savo mažos tautos, kuri atsidūrė ant išnykimo ribos: „Kyla ir fizinis pavojus, ir didėjanti asimiliacija. Mano bendras rūpestis yra dėl visų Krymo gyventojų – nuoširdžiai linkiu, kad jie netaptų aukomis“.
Krymo ateitį sunku nuspėti, todėl neverta daryti jokių prognozių.
Krymas, kaip ir ankstesniais amžiais, išlieka tarptautinės politikos interesų epicentre, jis tapo daugelio „pasaulinių žaidėjų“ dėmesio centru.
„Šioje audroje labiausiai noriu išlikti žmogumi, ištikimu savo principams ir idėjoms. Mes rizikuojame, nesame saugūs, nežinome, koks bus mūsų rytojus. Tačiau tai yra mūsų namai“, – sako Krymo totorė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Toliau Zelenskis su TVF sutarimu iki 2025 metu pabaigos parduos 2700 Ukrainos imoniu. Isivaizduojate kainas karo metais ? Uz dyka . Vadinasi ukrainiečiams Ukrainoje nebepriklausys niekas . Todėl ukrainieciai ir zudomi , kad niekas nereikstų jokiu pretenzijų.
