Akivaizdu, kad turtingiems ir galingiems žmonėms Rusijoje ir Ukrainoje „Padnestrės Moldovos Respublika“ – daug labiau žinoma kaip „Transdnestrija“ – yra naudingas darinys. Jei toks nebūtų, jis negyvuotų. Tai kaltindamos mėgsta pabrėžti Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir kitos organizacijos. Tokios pat yra marionetinės Pietų Osetijos ir Abchazijos valstybės. Jungiklio spragtelėjimas išjungtų elektros energiją. Čiaupo užsukimas sustabdytų dujas. Telefono skambutis uždarytų sieną. Ir po to režimai žlugtų greitai.
Būtų gera manyti, kad apgaulingos mikrovalstybės yra išskirtinai postsovietinis fenomenas. Žinoma, kad teise valdomoje erdvėje į Vakarus nuo prieškarinės sovietų sienos visos šalys yra tikros. Jų finansų sistemos yra skaidrios. Jos tvirtai laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų. Jų politinės sistemos yra atskaitingos.
Tačiau atidžiau pažvelkite į tris Europos šalis, kurias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) vis dar yra įtraukusi į nesilaikančiųjų mokesčius nustatančių teisės aktų sąrašą (kitais žodžiais tai reiškia mokesčių rojų), ir išryškės kai kurie įspūdingi bruožai. Andoros, Lichtenšteino ir Monako gyventojų skaičius kartu paėmus yra apie 130 tūkst. – gerokai daugiau nei Pietų Osetijoje, tačiau daug mažiau nei Abchazijoje ar Transdnestrijoje. Lichtenšteino princas yra paskutinis sekuliarus feodalinis valdovas Europoje, turintis teisę vetuoti jam nepatinkantį įstatymą. Vatikanas, žinoma, visai nėra demokratija (bet kadangi jis nėra ir finansų centras, tai šiuo atžvilgiu jis išvengia kritikos).
Neabejotina, kad jei tokios šalys kaip Prancūzija ir Vokietija pasiūlytų paprastesnius ir vartotojams draugiškesnius mokesčių ir teisinius režimus, sumažėtų kai kurie mikrovalstybių pranašumai. Bet visa esmė yra simbiozinis mikrovalstybių ir didžiųjų valstybių ryšys. Lichtenšteinas visiškai priklauso nuo Šveicarijos ir Austrijos, Andora – nuo Ispanijos ir Prancūzijos, o Monakas – vien tik nuo Prancūzijos. Nei viena iš trijų žuvelių nei minutės neišgyventų be bendradarbiavimo su savo kaimynėmis.
Teikia vilčių tai, kad dabar visų trijų mikrovalstybių valdžios atstovai atvirai pareiškė didžiulį norą išspręsti likusius nesutarimus su EBPO ir savo šalis išbraukti iš blogųjų organizacijos knygų. Bet neramina tai, kad tam pasiekti reikėjo dešimtmečio. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad Šveicarija ir Austrija pačios nėra labai entuziastingos dėl mokestinės drausmės. Tačiau kas paaiškina neįprastas privilegijas, kuriomis mėgaujasi Monakas, kuris savo kerinčiu gyvenimu džiaugiasi tik dėl bendradarbiavimo su Prancūzija?
Pažvelgus kiek toliau, taip pat įdomu tai, kad Britanijos salos (Gernsis, Džersis, Mano sala, taip pat ir tokios karūnos užjūrio teritorijos Karibuose kaip Britų Mergelių salos), nepaisant finansų ministerijai Londone padarytų nuostolių, lengvai sugebėjo išsivystyti kaip finansų centrai. Įtarūs protai galėtų klausti, ar šios vietos yra tokios naudingos britų verslui, kad jokia vyriausybė nenori vargintis ir kamšyti jų sukurtų, nuo mokesčių išsisukti leidžiančių spragų.
Atrodo, kad bent jau dėl mokesčių skaidrumo srovė ima suktis prieš šalis, kurios, tam tikrais atžvilgiais, yra vakarietiškos Transdnestrijos versijos. Toli gražu nėra aišku, ar tikras pokytis rengiamas dėl lygiai taip pat svarbaus nuosavybės klausimo. Šiose vietose vis dar įmanoma naudotis kompanijų tinklu tam, kad būtų sulaikyti landūs pašaliečiai, norintys sužinoti, kas kam priklauso. Šie anoniminiai dariniai greitai gali būti priversti mokėti daugiau mokesčių, bet dėl to nepasidarys nors kiek aiškiau, kam jie priklauso. Šis gėdingas faktas sumažina moralinį Vakarų, reikalaujančių, kad korumpuoti elitai tokiose vietose kaip Rusija ir Ukraina paviešintų savo užsienio darinius, autoritetą.
Parengta pagal The Economist
