Sprendimą suteikti garbės vardą kariniam daliniui V. Zelenskis priėmė gegužės pabaigoje. Reaguodamas į tai, Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis nusprendė atimti iš V. Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybės apdovanojimą, kuris Ukrainos lyderiui buvo įteiktas 2023 metais. Atsakydamas į tai, V. Zelenskis pareiškė jau išsiuntęs apdovanojimą atgal Lenkijos vadovui. Netrukus kiti Ukrainos politikai, įskaitant buvusius prezidentus Petro Porošenką, Viktorą Juščenką ir Leonidą Kučmą, taip pat pradėjo atsisakyti kitų Lenkijos valstybinių apdovanojimų. Ukrainos užsienio reikalų ministerija pagrasino Varšuvai veidrodinėmis priemonėmis dėl „paniekos ukrainiečių kariams“.
Kilę nesutarimai išprovokavo rimtą diplomatinę krizę. Leidinys „Financial Times“ pažymi, kad Kyjivas iš pradžių bandė situaciją sušvelninti, tačiau Ukrainos prezidento biuro vadovo Kyrylo Budanovo vizitas Varšuvoje rezultatų nedavė – Lenkijos pareigūnai pareikalavo, kad iš karinio dalinio pavadinimo būtų pašalintas UPA minėjimas.
Istorinis konfliktas ir bandymai taikytis
Ginčą bandantis sušvelninti Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris yra ilgalaikis Ukrainos rėmėjas, pabrėžė, kad šis konfliktas naudingas tik Maskvai ir griauna Vakarų vienybę. Panašią poziciją išsakė ir Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha, pažymima „Meduza“.
D. Tuskas kol kas neatskleidė, ar pasirašys dekretą dėl apdovanojimo atėmimo iš V. Zelenskio, ir ragina partnerius nusiraminti: „Prezidentų Zelenskio ir Nawrockio užduotis – slopinti emocijas, o ne didinti įtampą. Fronto linija yra kitoje vietoje“. Lenkijos premjeras pridūrė, kad šis konfliktas yra „strateginė klaida, kuri padarys žalos abiem pusėms verslo, geopolitikos ir reputacijos požiūriu“.
„The New York Times“ pažymi, kad penktaisiais plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą metais daugelis Rytų ir Centrinės Europos šalių susivienijo dėl Maskvos baimės, tačiau tarp jų išlieka istorinės skriaudos, o konfliktas dėl UPA gali tapti griaunamuoju. Varšuvos universiteto politikos mokslų docentė Aleksandra Ivaniuk teigia, kad dėl šios situacijos „Rusija dabar šauna šampaną“. Leidinio „Bloomberg“ apžvalgininkas Markas Championas D. Tuską vadina vieninteliu šioje situacijoje suaugusiu žmogumi, su kuriuo siejamos viltys užglaistyti konfliktą.
Tuo tarpu Lenkijos dešinioji opozicija naudojasi šia situacija. Ultrapatriotas Sławomiras Mentzenas, gavęs 14% balsų praėjusiuose prezidento rinkimuose, pareiškė remiantis apdovanojimų grąžinimą, tačiau pridūrė: „Gaila, kad mes juos apskritai dalijome kaip saldainius“. Anot jo, grąžinę apdovanojimus ukrainiečiai „gali grąžinti ir pinigus, ginklus, šaudmenis bei visa kita, ką jiems anksčiau suteikėme“.
M. Championas pabrėžia, kad Ukrainos išlikimas dabartiniame kare beveik visiškai priklauso nuo Lenkijos, nes per jos teritoriją driekiasi vienintelis patikimas tranzito maršrutas ginklams tiekti. Be to, Lenkija, kaip ES narė, turi veto teisę dėl Ukrainos stojimo į bloką. Apžvalgininko nuomone, Ukrainai „reikėtų pradėti nuo pilno atsiskaitymo už dviprasmišką UPA istoriją“, o V. Zelenskis privalo padaryti viską, kad išsklaidytų šį konfliktą.
Visgi „The Washington Post“ vertinimu, ši trintis nekelia grėsmės kariniam Kyjivo ir Varšuvos aljansui. K. Nawrockis patvirtino, kad sprendimas atimti apdovanojimą nereiškia strateginio Lenkijos saugumo politikos kurso keitimo ir šalis toliau rems Ukrainą, nes Rusijos agresija kelia grėsmę visai Europai. V. Zelenskis taip pat patvirtino, kad šalys gali būti tik partnerės ir draugės, o politinė kova gali sukelti pavojingą eskalaciją.
Konflikto šaknys ir Volynės žudynės
Šis konfliktas šaknis įleidęs XX amžiaus pirmojoje pusėje, rašoma „Deutsche Welle“. Po Ukrainos nepriklausomybės bandymų 1917–1919 metais, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika pralaimėjo karą Lenkijai. Tarpukariu Lenkijos teritorijoje gyvenę etniniai ukrainiečiai vykdė pogrindinę ginkluotą kovą, o į lenkus, ypač Volynėje, žiūrėjo kaip į okupacinę administraciją – tam įtakos turėjo ir Varšuvos vykdyta „polonizacijos“ politika. 1920-ųjų pabaigoje buvo įkurta Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), kurios tikslas buvo nepriklausoma Ukraina.
1939 m. rugsėjį, Vokietijai ir SSRS pasidalijus Lenkiją pagal Molotovo-Ribentropo paktą, dalis teritorijų su lenkų ir ukrainiečių gyventojais atiteko Ukrainos SSR. Vienas OUN lyderių Stepanas Bandera tikėjosi vokiečių pagalba sukurti Ukrainos valstybę. 1941 m. birželį OUN Lvove proklamavo valstybę, tačiau nacių okupacinė valdžia tai greitai nutraukė, o S. Bandera buvo suimtas ir beveik visą karą praleido konclageryje. Miuncheno universiteto profesorius Martinas Schulze Wesselis pažymi, kad nacių Vokietija visiškai nebuvo suinteresuota Ukrainos nepriklausomybe.
Dalis ukrainiečių nacionalistų kovojo nacių pusėje ir dalyvavo žydų žudynėse. 1942 m. viena iš OUN grupių įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją (UPA), kurios dydis vertinamas nuo kelių dešimčių iki daugiau nei 100 tūkst. kovotojų. UPA kovojo prieš nacių Vokietiją, lenkų Armiją Krajovą, tarybinius partizanus ir NKVD, tačiau taip pat vykdė etninius valymus prieš lenkų gyventojus.
Dabartinio konflikto pagrindas – 1943 m. įvykiai, kuomet UPA kovotojai vykdė masines lenkų civilių žudynes Volynėje, Rytų Galicijoje ir Polesėje. Lenkijoje tai vadinama „Volynės žudynėmis“, Ukrainoje – „Volynės tragedija“. Skirtingais vertinimais, iš viso žuvo nuo 30 iki 60 tūkstančių etninių lenkų, o Lenkijoje kalbama apie 100 tūkstančių ir daugiau aukų. Tuo pačiu laikotarpiu lenkai žudė ukrainiečius – žuvo nuo kelių tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių žmonių. Krokuvos profesorius Łukaszas Tomaszas Sroka nurodo, kad žuvo ne tik lenkai, bet ir žydai bei lenkams padėję ukrainiečiai.
Po Antrojo pasaulinio karo UPA tęsė ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai ir NKVD iki 1950-ųjų. Šis pokario etapas yra esminis suprantant dabartinį Ukrainos požiūrį į UPA Rusijos agresijos kontekste. Rusija nuo 2014 metų pripažino UPA ir OUN ekstremistinėmis bei teroristinėmis organizacijomis.
Nepriklausomoje Ukrainoje požiūris į UPA keitėsi: nuo santūraus vertinimo iki pripažinimo nacionalinio judėjimo dalimi. Šis procesas paspartėjo po 2014 metų Krymo aneksijos. 2016 m. Maskvos prospektas Kyjive buvo pervadintas į Banderos prospektą, o 2018 m. parlamentas suteikė OUN ir UPA veteranams kovos veiksmų dalyvių statusą.
Taikymosi tarp Lenkijos ir Ukrainos procesas prasidėjo dar dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje. 2003 m. prezidentai Leonidas Kučma ir Aleksanderis Kwaśniewskis paskelbė bendrą pareiškimą dėl susitaikymo. Tačiau 2013 m. Lenkijos Seimas Volynės įvykius įvardijo kaip „etninį valymą su genocido požymiais“.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, Varšuva sugriežtino reikalavimus leisti vykdyti kapaviečių paieškas ir ekshumaciją Volynėje, siedama tai su parama Ukrainos integracijai į ES. 2023 m. Kyjivas atšaukė šių darbų moratoriumą, o patys darbai buvo planuojami 2025 m. pavasarį, nors kol kas nepasiekė didelio masto. Grąžinęs Lenkijos ordiną, prezidentas V. Zelenskis pareiškė, kad Kyjivas išlieka pasirengęs dialogui apie skaudžius bendros istorijos puslapius. Tačiau kol kas santykyje tarp šalių vyrauja politiniai pareiškimai, o ne istorikų aiškinimai ir bendrų sąlyčio taškų paieškos.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
