Transatlantinio saugumo pareikiai per pastaruosius porą dešimtmečių fundamentaliai pakito. Vakarų ir Rytų konfrontacijai baigėsi ir Maskva dabar turi daug bendrų interesų su NATO. Atėjo laikas aljansui atverti duris Rusijai, teigia gynybos ekspertai Volkeris Ruhe, Klausas Naumannas, Frankas Elbe ir Ulrichas Weisseris. Pateikiame jų laiško, skirto portalui „Spiegel Online“, ištraukas.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas susirūpinęs pažymėjo, kad šiandienos politikams trūksta istorinių žinių. Jis taip pat galėjo pridurti ir tai, kad tie patys politikai yra pasibaisėtinai neefektyvūs, kai reikia suprasti strateginius ir saugumo klausimus. Vokietijoje nėra reikšmingos diskusijos apie NATO ateitį, organizacijos įvaizdį, jos strategiją ateičiai ir klausimo, kaip galima įtraukti Rusiją. Berlynas nerodo jokios lyderystės nuomonių srityje, o be to, jis ir neskatina tarptautinių debatų. Tai buvo nusivylimas kitiems aljanso nariams, kurie klausia savęs, ar Vokietija baiminasi debatų, ar tiesiog nebėra pajėgi prisidėti prie ilgalaikės perspektyvos formavimo.
Tačiau Europos saugumas išlieka nuolatine užduotimi ir nauji iššūkiai reikalauja kitokio atsako nei praeityje. Euroatlanto regionui reikia taikos ir stabilumo namuose, tačiau jam taip pat reikia apsaugos nuo išorės grėsmių. Galiausiai multipolio pasaulio iškilimas reikalauja rasti būdų kaip kompensuoti politinę, ekonominę ir strateginę didžiųjų Azijos galių dinamiką.
NATO savo dabartine forma nėra pajėgi įvykdyti šių užduočių. Ateityje aljansas turi žvelgti į save kaip į strateginius rėmus, apimančius tris galios centrus: Šiaurės Ameriką, Europą ir Rusiją. Šis trio turi bendrus interesus, kurie kelia pavojų tie patys iššūkiai, reikalaujantys tokio paties atsako. Jei aljansas siekia būti pirminiu forumu, sprendžiančiu visas krizes, tai jam reikia sukurti atitinkamą institucinę struktūrą, kad Šiaurės Amerika, Europa ir Rusija galėtų sėdėti prie vieno stalo. NATO turi atverti Rusijai duris narystei. Rusija savo ruožtu turi būti pasirengusi priimti NATO narės teises ir įsipareigojimus ir būti lygia tarp lygiųjų.
„Draugystės ranka“
Šalis be jokios abejonės turės nueiti ilgą kelią, kol ji atitiks visus narystei keliamus reikalavimus. Tačiau Šiaurės Atlanto sutartyje, pasirašytoje Vašingtone 1949 metais, nėra numatyta jokių kliūčių Rusijos narystei. Vienbalse rezoliucija visos sutarties šalies gali pakviesti bet kurią Europos valstybę narystei aljanse, jei tik ta šalis yra pajėgi atitikti visus pagrindinius sutarties principus ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo.
XXI amžiuje saugumo sąvoka apima net tik žmogaus teisių apsaugą, tačiau ir pagarbą konstituciniams valstybės principams, apimantiems politinį pliuralizmą, laisvą rinkos ekonomiką, žiniasklaidos laisvę ir kitas pamatines teises. Pagarba šioms normoms ir principams yra tikras Europos stabilumo pamatas ir pamatas saugumui tiek NATO, tiek Europos Sąjungos viduje. Dėl šios priežasties NATO greitai, kad šis aljansas yra ir vertybinis aljansas ir prireiks nemažai laiko, kol Rusija pilnai atitiks šiuos kriterijus. Tačiau praeityje narystės perspektyva visados sukeldavo valstybėje kandidatėje procesus, vedančius prie pritarimo šioms vertybėms.
Pastaraisiais metais NATO noriai atvėrė narystės duris Vidurio Europos valstybėms. Komentuodamas tokią įvykių eigą, Rusijos prezidentas neseniai pareiškė, kad beveik visos šalys rado savo vietą Europoje išskyrus Rusiją. Aljansas ilgą laiką nepaisė Rusijos ir neteikė jai reikiamo dėmesio. Dvišaliai santykiai nebuvo vystomi tikroje strateginės partnerystės dvasioje ir Rusija tai išnaudojo pristatydama NATO kaip savo priešą. Tuo pačiu metu NATO valstybės per pastaruosius porą dešimtmečių vis mažiau ir mažiau siekė vystyti bendradarbiavimą su Rusija saugumo srityje, ypač lyginant su ta pozityvia nuotaika, kuri vyravo 1990 metais, kai NATO lyderiai per susitikimą Londone pasiūlė Sovietų Sąjungai „draugystės ranką“.
Kartu su Rusija, o ne prieš ją
Kol kas nėra bendro konsensuso dėl to, kaip vertinti Rusiją ir kaip su ja elgtis. Šis fundamentalus klausimas skaldo tiek aljanso, tiek Europos Sąjungos valstybes. Vienas pagrindinių ginčo kertinių taškų yra tas, kad dėl istorinių priežasčių naujosios NATO narės savo saugumą apibrėžia kaip nukreiptą prieš Rusiją, o tuo tarpu Vakarų Europa vadovaujasi imperatyvu, kad saugumas Europoje gali būti pasiektas tik veikiant kartu su Rusija, o ne prieš ją.
Rusija nuolatos kartoja, kad jaučiasi nustumta į paraštes dėl NATO plėtros ir to fakto, kad aljanso sienos pasistūmėjo 1 tūkst. kilometrų į rytus. Ji taip pat prieštaravo tam, kad kadaise Sovietų Sąjungai priklausiusios šalys prisijungtų prie NATO. Tačiau NATO teigia, kad kiekviena Europos valstybės savo pačios pasirinkimu turi teisę prisijungti prie aljanso. Jei abi pusės dėl šios kontraversijos atsidurtų aklavietėje, visa tai galėtų sukelti rimtą konfliktą. Rusijos narystė NATO padėtų lengviau į Europos struktūras integruoti Gruziją ir Ukrainą. Juk vien pats noras prisijungti prie aljanso reikštų, kad Rusija sutinka pripažinti Europos valstybių teritorinį integralumą.
Euroatlantinei bendruomenei Rusijos reikia dėl daugelio priežasčių: dėl energetinio saugumo, nusiginklavimo ir ginklų kontrolės, siekiant sustabdyti branduolinio ginklo plitimą, norint išspręsti Irano, Afganistano ir Vidurio Rytų konfliktus, mėginanti sulaikyti potencialią krizę ir konfliktą Centrinėje Azijoje ir norint pagerinti nuomonių formavimą bei sprendimų priėmimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, G-8 grupėje ir G-20 forume. NATO yra itin svarbu dabar išsiaiškinti, kaip Rusija gali prisijungti prie Euroatlantinės bendruomenės.
Volkeris Ruhe nuo 1992 iki 1998 metų ėjo Vokietijos gynybos ministro pareigas, į atsargą išėjęs generolas Klausas Naumannas buvo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius ir NATO Karinio komiteto pirmininkas, į pensiją išėjęs ambasadorius Frankas Elbe buvo Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Planavimo komiteto direktorius ir šalies ambasadorius Indijoje, Japonijoje, Lenkijoje ir Šveicarijoje, į atsargą išėjęs viceadmirolas Ulrichas Weisseris buvo Vokietijos Gynybos ministerijos Planavimo komiteto direktorius.
