Taikiklyje – Mėnulis
Šio mėnesio pabaigoje iš Pietų Kinijos jūroje esančioje Hainano saloje įkurto Kinijos kosmodromo turėjo pakilti sunkioji raketa „Long March 5“ su 8,2 tonos kosminiu aparatu „Chang’e-5“. Nuskraidintas į Mėnulį jis turėjo nutupdyti jo paviršiuje nusileidimo modulį, kurio robotizuota ranka po numatytų tyrimų programos įsigręžtų į Mėnulio paviršių ir paimtų grunto pavyzdžių. Šį krovinį į orbitoje skriejantį „Chang’e-5“ aparatą atskraidintų nuo Mėnulio paviršiaus pakilęs transportavimo modelis. Galiausiai „Chang’e-5“ su 2 kilogramų Mėnulio grunto mėginiu parskristų į Žemę ir grįžtamąjį modulį su brangiuoju kroviniu nutupdytų Kinijos teritorijoje.
Jei viskas būtų klostęsi sėkmingai, „Chang’e-5“ būtų tapęs pirmuoju po daugiau nei 40 metų kosminiu aparatu, vėl pargabenusiu mokslininkams Mėnulio uolienų. Deja, apie šią ambicingą Kinijos mokslininkų ir inžinierių kosminę programą kol kas tenka kalbėti tariamąja nuosaka: „Chang’e-5“ artimiausiomis dienomis į kosmosą nepakils. Dėl paskutinio nesėkmingo naujosios raketos „Long March 5“ bandymo skrydis į Mėnulį buvo atidėtas iki 2019 m.
Viena vertus, tai galima vertinti kaip Kinijos nacionalinės kosminės programos nesėkmę, kita vertus, būtų sunkoka kalbėti apie nesėkmes visame kinų kosminių pasiekimų kontekste. Pirmasis Kinijos astronautas (čia jie vadinami taikonautais) Yang Liwei‘us į kosmosą pakilo prieš 14 metų, 2003-iųjų spalio 15 dieną. Iki šio laiko orbitoje aplink Žemę apsilankė dar 10 Kinijos taikonautų, iš jų dvi moterys. 2007 m. Kinija sėkmingai paleido Mėnulio palydovą, o 2013-aisiais jo paviršuje nutūpdė pirmąjį savo mėnuleigį „Yutu“. Tai, kad šįkart teko atidėti „Chang’e-5“ misiją į Mėnulį, neturėtų kelti didelės nuostabos, nes iki šiol naujoji sunkioji raketa „Long March 5“ buvo išbandyta vos du kartus. Kadangi antrasis jos skrydis buvo nesėkmingas, Kinijos kosmoso tyrimų biuras nusprendė atidėti naują skrydžių į Mėnulį etapą.
Viena ambicingiausių
Kinijos nacionalinė kosmoso tyrimų programa yra viena ambicingiausių, energingiausių ir sėkmingiausių pasaulyje, nors dėl jos pirmųjų žingsnių gali susidaryti įspūdis, kad kinai dar ilgai liks amerikiečių, rusų, europiečių ir japonų šešėlyje. Nacionalinė kosmoso tyrimų agentūra Kinijoje buvo įsteigta 1993 metais ir jau gali didžiuotis svariu „kosminiu derliumi“.
Žinoma, kitos kosminės valstybės per tą laiką taip pat nesnaudė: kosminius skrydžius jau vykdo ir privačios JAV bendrovės, artimiausiu metu pradėsiančios teikti ir kosminio turizmo paslaugas; šios šalies Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) kuria naujos kartos sunkiąją raketą, galėsiančią nuskraidinti astronautus į Marsą. Plačią tyrimų programą vykdo Europos kosmoso agentūra.
Nors ir susidurdama su skaudžiomis nesėkmėmis, savąją toliau plėtoja Rusija; kosminius aparatus kuriantys Japonijos mokslininkai ir inžinieriai pasiekė Mėnulį, asteroidą „25143 Itokawa“, planuoja nepilotuojamas misijas į Marsą.
Šiame kontekste Kinijos kosmoso tyrimų programa atrodo taip, tarsi kinai žengtų įkandin kitoms kosminėms valstybėms. Tačiau tai apgaulingas įspūdis, nes Kinija, antroji pagal dydį pasaulio ekonominė galybė (remiantis Pasaulio banko 2017 m. duomenimis), „kosmoso užkariavimą“ laiko vienu svarbiausių tikslų siekiant įtvirtinti supervalstybės statusą. Lygiai taip pat elgėsi ir Sovietų Sąjunga.
Tiesa, Rusijai, iš jos paveldėjusiai kosmoso tyrimų pasiekimus ir patirtį, šiandien sekasi nebe taip įspūdingai. Antai 2014 m. Rusijos kosminiai laivai 5 kartus buvo nuskridę į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), 2015 m. – jau tik 3, o šiemet – tik 2. Taigi Rusijos kosminių skrydžių į TKS dalis jau sumažėjo iki 30 proc. Kaip bus toliau, kai NASA astronautus į TKS ims skraidinti privačios JAV kosminių skrydžių bendrovės, sunku pasakyti.
20 metų planai
Kinija nusprendė viena įsitvirtinti artimiausioje kosmoso dalyje: 2019–2022 metais Pekinas planuoja užbaigti nacionalinės kosminės stoties Žemės orbitoje statybą, kurioje nuolat darbuotųsi kinų taikonautai. Kosminė stotis, pasak specialistų, ne tik gerokai paspartins ir patobulins Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių programą, bet ir suteiks stiprų impulsą kurti naujų tipų kosmines raketas bei vykdyti komercines kosmines programas, pirmiausia susijusias su palydovų iškėlimu į orbitą.
Neseniai paskelbta Kinijos kosmoso tyrimų programa artimiausiems 20 metų rodo nemažas kinų kosmines ambicijas. Į 2019-uosius nukelta „Chang’e-5“ Mėnulio tyrimų misija, Vakarų ekspertų teigimu, yra strateginės svarbos: jeigu ji bus įgyvendinta sėkmingai, bus žengtas svarbus žingsnis ruošiantis pilotuojamam skrydžiui į Mėnulį. Kinijos atstovai neatskleidžia, kada konkrečiai kinų taikonautus planuojama išlaipinti Mėnulyje, tačiau, pasak Vakarų ekspertų, techniškai toks uždavinys gali būti įgyvendintas jau po 5 metų. 2020 m. Kinija planuoja kosminę misiją į Marsą, jos metu į Raudonąją planetą turėtų būti atgabentas pirmasis kiniškas marsaeigis.
Vėliau Kinijos mokslininkai ruoš skrydį į vieną iš netoli Žemės skriejančių asteroidų. Tam bus pasitelktas kosminis robotas. Konkretus tyrimų objektas dar nepasirinktas – turbūt dėl to bus tariamasi su kitų valstybių kosmoso tyrimų agentūromis. Iki 2030-ųjų kinai planuoja pasiekti Jupiterio prieigas: bus ruošiama mokslinė misija į jo palydovą Ganimedą. Po ledine Ganimedo paviršiaus pluta slypi vandenynas, kuriame, astrobiologų manymu, gali būti palankios sąlygos primityvioms gyvybės formoms egzistuoti. Mokslininkų teigimu, dėl mažesnės radiacijos tyrinėti Ganimedą būtų lengviau nei Europą, kitą Jupiterio palydovą, taip pat turintį ledo sukaustytą okeaną.
Kinija atskleidė planuojanti ir dar vieną kosminę misiją – maždaug 2030 m. norima paleisti Uraną tirsiantį kosminį aparatą. Tačiau, skirtingai nuo skrydžių į Mėnulį, Marsą ir Ganimedą, šalies valdžia šio mokslinio projekto dar nepatvirtino.
Kasyklos asteroiduose
Savo kosminius planus artėjančio 60-mečio išvakarėse paskelbė ir kiniškų raketų statykla vadinamas Kinijos aviakosminės korporacijos Pirmasis tyrimų institutas. Jie siekia net 2040 m. Ką tokioje tolimoje perspektyvoje bando įžvelgti Kinijos raketų statytojai, anksčiau žinių ir patirties sėmęsi iš sovietinių raketinės technikos konstruktorių ir tęsiantys bendradarbiavimą šioje srityje su Rusija ir ypač Ukraina?
Kinų specialistai planuoja, kad iki 2040 m. šalyje bus sukurtos dviejų pakopų daugkartinio naudojimo kosminės raketos. Taip pat tikimasi, jog iki to laiko pavyks pasiekti proveržį kuriant daugkartinio naudojimo kosminius laivus su branduolinės energijos varikliais. Tokie kosminiai laivai, kinų mokslininkų manymu, galėtų būti naudojami vykdant kalnakasybos projektus asteroiduose ir mažosiose planetose, kad būtų galima apsirūpinti reikiamomis naudingosiomis iškasenomis, kurių trūks Žemėje. Jie taip pat turėtų praversti statant galingas saulės elektrines kosminėje erdvėje netoli mūsų planetos. Ar tokie planai realūs? Jei spręstume lygindami oficialius Kinijos kosmoso tyrimų planus ir realius jų įgyvendinimo rezultatus, šios šalies siekis artimiausiais dešimtmečiais tapti kosmine supervalstybe tikrai neatrodo utopinis.
Arvydas Praninskas
