Po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo įdomiausia buvo ne ES, o likusio pasaulio atmetimo reakcija.
Vos spėjus pasirašyti Kosovo nepriklausomybės deklaraciją, pasaulį užpildė pritarimo ir pasipiktinimo balsai. Vieningos pozicijos nesugebėjusi suformuoti Europos Sąjunga bene geriausiai simbolizavo tą pasimetimą, su kuriuo buvo sutiktas Kosovo nepriklausomybės faktas. Problemos esmę pabandė užkabinti ir dienraštis „International Herald Tribune“, paskelbęs straipsnį pavadinimu „O kaipgi visi kiti Kosovai?“ (http://www.iht.com/articles/2008/02/18/opinion/edbowring.php). Jame bandyta pažvelgti į Kosovo nepriklausomybės klausimą iš kitos – ne per seniausiai iš kolonijinės Vakarų priespaudos paleistų tautų – pozicijų.
Nors paskelbus Kosovo nepriklausomybę daugelis pirmiausiai kreipė dėmesį į išsiskyrusias ES narių pozicijas, likusiame pasaulyje atmetimo reakcija, ko gero, buvo dar stipresnė. Indonezija ir Šri Lanka nedelsdamos paskelbė nepripažinsiančios naujosios valstybės. Kinija ir Vietnamas tvirtai laikosi pozicijų, jog Kosovo problemos sprendimas negali pažeisti Serbijos teritorinio vientisumo. Kitos Azijos šalys, dauguma kurių tiesiogiai susiduria su vietinių separatistinių judėjimų iššūkiu, taip pat neskubėjo rodyti didelio entuziazmo dėl tokios įvykių eigos. Įdomesnė išimtis nebent Turkija, susidurianti su kurdų problema pietrytinėje šalies dalyje, tačiau turinti ir savų motyvų palaikyti Kosovo nepriklausomybę – visų pirma dėl to, jog Kipro turkų respublika iki šiol nėra pripažinta tarptautinės bendruomenės. Viena svarbiausių Afrikos valstybių, Pietų Afrikos Respublika, netgi po vienašališko nepriklausomybės paskelbimo buvo linkusi raginti Serbijos ir Kosovo lyderius nepamiršti derybų kelio.
„International Herald Tribune“ apžvalgininko Philipo Bowringo teigimu, Azijos valstybių vadovams visų pirma turėtų rūpėti du pagrindiniai klausimai. Viena vertus, klausiama, kaip toli galima žengti, įgyvendinant tautos apsisprendimo teisę, ir ką daryti su Kosove gyvenančių serbų mažuma, kategoriškai pasisakančia prieš galutinį provincijos atsiskyrimą nuo Serbijos. Galbūt ir Kosovo serbai turi teisę atsiskirti? Kita vertus, svarstoma, kada bus padėtas galutinis taškas dinastinių imperijų skaldymo(si) procese, apėmusiame didesnę XX amžiaus dalį ir dažnai apibūdinamą išraiškingu „balkanizacijos“ terminu. Būtent Balkanuose, po Pirmojo pasaulio karo subyrėjus Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijoms, prasidėjo ir iki šiol tęsiasi naujų valstybinių darinių kūrimasis senesniųjų sąskaita, kurio naujausias etapas, kaip matyti, yra Kosovo nepriklausomybė.
Europoje vis labiau įsigalint viršnacionaliniam Europos Sąjungos modeliui, ateityje jis gali suteikti nedidelei Kosovo valstybei, kaip ir visoms buvusios Jugoslavijos respublikoms, neišskiriant nė Serbijos, naują saugią priebėgą. Ko negalima pamiršti, kad likęs pasaulis, visų pirma Azija ir Afrika, tokios prabangos sau vis dar negali leisti, tvirtina Bowringas.
Nuo 1945 metų besirandančios naujos pokolonijinės valstybės esą galėjusios pasikliauti dviem principais – pripažinimu Jungtinėse Tautose bei sienų, nusistovėjusių Vakarų imperijų dominavimo laikotarpiu, neliečiamumu. Nors sėkmingų pokolonijinio laikotarpio atsiskyrimų būta nedaug – verta paminėti Bangladešo, Singapūro ir Eritrėjos atvejus –, daugelis Afrikos ir Azijos valstybių iki šiol susiduria su poreikiu ginti savo sienas nuo išcentrinių tendencijų. Dirbtinai sulipdytos pagal nacionalinės valstybės modelį, jos neturi esminės savybės – stiprios nacionalinės tapatybės.
Didelei Afrikos ir Azijos valstybių daliai opiausia problema iki šiol yra sugebėjimas išlaikyti administracinį valstybės pajėgumą kaip būtiną ekonominės, socialinės ir politinės raidos atramą. Žlugusios valstybės, tokios kaip Afganistanas ar Somalis, nugrimzdusios į gentinę anarchiją bei skurdą, tik patvirtina bendro pobūdžio pavojus, slypinčius ten, kur valstybės struktūros negali atsiremti į tvirtą nacionalinę tapatybę. Kosovo nepriklausomybės paskelbimas, už kurį patys Kosovo albanai nedviprasmiškai dėkoja JAV administracijai, galėjo tik sustiprinti buvusių Vakarų kolonijų įtarimus, jog jų vidinės problemos bet kurią akimirką gali tapti pačiu tikriausiu Trojos arkliu, priversiančiu daryti rimtas teritorines ar politines nuolaidas.
Pats Bowringas neatmeta galimybės, jog Kosovo nepriklausomybė iš tiesų gali būti paskutinis „balkanizacijos“ etapas. Jam daugiau nerimo kelia tai, kad Kosovo pavyzdys už Europos ribų neišprovokuotų gerokai platesnio pobūdžio nacionalinės valstybės krizės, panašios į tą, kokia visai neseniai ištiko vieną stabilesnių ir separatizmo nekamuojamų Afrikos šalių – Keniją.
Parengė Antanas Manstavičius
