Nepaisant reformų po smurto bangos, prasiveržusios 2007 metų rinkimų metu, Kenijoje struktūrinės konflikto priežastys nepašalintos. Nedarbas jaunimo tarpe, skurdas ir nelygybė tokie stiprūs, kad reformos saugumo srityje yra sustabdytos, o ginčai dėl žemių ir toliau stiprina etninę poliarizaciją. 2013 metų kovui numatyti rinkimai artėja, o politinio smurto rizika yra itin didelė.
Du pagrindiniai pretendentai į prezidento postą, Uhury Kenyatta ir Williamas Ruto, kaltinami nusikaltimais prieš žmoniją, ir 2013 metų balandį jie turėtų stoti prieš Tarptautinį teismą. Tai tekia viltį, kad šalyje galų gale bus imtasi rimtų bandymų, siekiant likviduoti ilgus metus nenubaudžiamą politinį elitą. Tačiau šie teisiniai reikalai gali lygiai taip pat tą viltį sunaikinti, jei dėl to tik stiprės etninė įtampa ar bus naikinami politiniai oponentai. Tokiu atveju sulauksime naujo smurto ciklo.
Konfliktas Sirijoje tęsiasi, įgaudamas vis bjauresnį pavidalą, ir tokia situacija veikiausiai išliks. Režimas įrodė, kad nuversti jį bus sunku, o likviduoti jo priešininkus pasirodė dar sudėtingiau. Nors šio regiono ir kitų šalių atstovai kalba apie artėjantį režimo žlugimą, pirminis etapas po Basharo Assado pasitraukimą bus itin pavojingas, ne tik Sirijos žmonėms, bet ir visiems Artimiesiems Rytams. Netgi išgyventi žiemą bus sunku, todėl kad daugelis Sirijos gyventojų atsidūrė pabėgėlių tarpe, pabėgusių nuo smurto. Ištisi kvartalai nušluoti nuo Žemės paviršiaus, valstybiniai institutai sunaikinti, tarptautinės pagalbos akivaizdžiai trūksta.
B. Assado veiksmai prieš tuos, kurie pasisako prieš jo valdžią, plėšia Sirijos visuomenę per pusę. Kaip atsakas vykdoma palaipsninė opozicijos radikalizacija, o tai tik įtraukia į užburtą smurto ratą, kuriame abi pusės vis dažniau remiasi karinė jėga, galutinai atsisakant politinių sprendimų. Religinėse ir politinėse Sirijos bendruomenėse vyksta vis didesnė poliarizacija, o režimo priešininkai įnirtingai priešinasi, veikdami vis žiauriau – pagal „žudyk, arba nužudys tave“ principą, nes baiminasi plataus masto keršto akcijų.
Sirijos konfliktas neišvengiamai pereina per šalies sienas, prasmukdamas į Libaną, ypač dėl to, kad jis įgauna skirtingų konfesijų karo bruožus. Istorinė patirtis nežada nieko gero, juk Beirutas beveik visada buvo Damasko įtakoje. Šiomis sąlygomis itin svarbu, kad Libano vadovai atkreiptų dėmesį į reikšmingus jų valstybės valdymo struktūros trūkumus, kai dėl frakcijų kovos stiprėjimo šalis tampa neapsaugota nuo chaoso kaimynystėje.
Šis regionas yra pasiruošęs pateikti visą sąrašą valstybių, atsidūrusių ant ribos. Tadžikija į 2013 metus perėjo neparodžiusi nieko doro 2012 metais. Santykiai su Uzbekija iki šiol blogėja, o vidiniai ginčai gresia separatistinių ambicijų Kalnų Badachšane stiprėjimu. Ši nuo centro nutolusi ir kalnuose esanti Rytinė provincija nemėgsta centrinės valdžios, ir tokia neapykanta egzistavo dar iki to, kai valstybinės pajėgos pradėjo kovą su vietiniais kovotojais, daugelis kurių yra Tadžkiijos pilietinio karo veteranai. Valdžia šiuos kovotojus vadina nusikalstamos grupuotės nariais. Kai kurie iš jų, tarnavo Tadžikijos pasienio tarnyboje. Tarp jų yra ir Chorogo gyventojų. Juos visada vadino antivyriausybinės propagandos apgautu jaunimu.
Kirgizijoje situacija ne ką geresnė. Ji iki šiol nekreipia dėmesio į augančią etninę įtampą ir teisėtvarkos problemas Pietuose, o prezidento administracija taip ir nesugeba patvirtinti taip laukiamos šios srities politikos. Centrinės valdžios pozicijos Ošo apskrityje pamažu silpnėja, o pasaulinė bendruomenė vėl nekreipia didelio dėmesio į pavojaus signalus.
O Uzbekijoje norma išlieka plačiai paplitę sistematiški žmogaus teisių pažeidimai. Situaciją apsunkina politinė nežinomybė, nes neaišku, kad ateis į valdžią po 74 metų prezidento Islamo Karimovo pasitraukimo. Tai yra puikus naujų neramumų šalyje receptas. Tačiau kol Jungtinės Valstijos neišves savo karių ir technikos iš Afganistano, šis klausimas per daug JAV rūpėti nepradės.
Jeigu dabartinės tendencijos išsilaikys, smurtas šiais metais laukia ir Kazachstano. 2012 metais šalies Vakaruose ir Pietuose buvo įvykdytas rekordinis teroristinių išpuolių skaičius. Juos įvykdė anksčiau nežinoma džihadistų grupė.
Irakas stebi, kaip Sirija slenka į vis didesnį chaosą. Šiitų Vyriausybė su Nuri al-Maliki priešakyje nusprendė stoti į Irano, Rusijos ir Kinijos pusę, siekdama, kad regionas nebūtų užkariautas Persijos įlankos sunitų valstybių, Turkijos ir JAV.
N. al-Maliki ne kartą pykosi su kitomis religinėmis ir etninėmis Irako grupėmis, stiprindamas savo politinių valdžios institutų ir saugumo pajėgų kontrolę. Savo veiksmais jis pažeidė 2010 metų susitarimą, numatantį jo galių apribojimą ir tolygų valdžios paskirstymą tarp šiitų, sunitų ir kurdų partijų.
N. al-Maliki aiškiai prarado didesnės Irako politikų dalies pasitikėjimą. Jie kaltina jį polinkiu į diktatorišką valdymą. Tačiau bandymas parlamente jam pareikšti nepasitikėjimą žlugo, nes net ir jo priešininko tarpe yra nesutarimų.
Tokioje situacijoje dabartinis premjeras iš esmės tampa laikinu premjeru, laukiančių kitų rinkimų, kurie vyks 2014 metais. Tai sukurs idealias sąlygas smurto protrūkiams. Atsižvelgiant į tai, kad Sirijoje gali stiprėti pilietinis karas su religiniu atspalviu, Irake įtampa gali dar labiau augti.
