Kinija, kadaise buvusi Vidurio imperija, tampa neabejotinai viena svarbiausių XXI amžiaus ekonominių ir geopolitinių žaidėjų. Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinė žvalgybos taryba teigia, kad per ateinančius 20 metų didžiausią įtaką pasauliui turės Kinija: iki 2025 metų ji turėtų tapti antra galingiausia ekonomine jėga, taip pat didžiausia gamtos išteklių importuotoja.
Finansinės ir ekonominės krizės mažai tesukrėsta Kinijos ekonomika ir toliau gyvybingai klesti. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos OECD ataskaita apie Kinijos ekonominę padėtį 2010 metais atskleidė, kad taiklūs ir laiku priimti valstybės sprendimai stimuliuoti šiek tiek sulėtėjusį ekonominį ritmą buvo labai efektyvūs. Kinijos gamybos augimui, be abejonės, reikia didelių energetinių išteklių, ir ji priversta jų ieškoti svetur. Kaimyninėje Centrinės Azijos dujų rinkoje ji, regis, jau įsitvirtino kaip pagrindinė ir įtakingiausia žaidėja, laimėjusi didžiąją Vakarų ir Rusijos kovą, į kurią, beje, Kinija įsitraukė vėliau nei jie. Tačiau šios šalies energetinis ir gamtos išteklių gavybos tinklas yra toliau kruopščiai driekiamas ir kitose strategiškai svarbiose Žemės rutulio zonose.
Kinija yra antroji pasaulyje valstybė pagal naftos suvartojimą. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad 2030 metais Kinijos grynasis naftos importas išaugs iki 13,1 milijonų barelių per dieną (palyginimui: 2006 metais importas buvo 3,5 milijonų barelių per dieną). Nors pusę dabartinio šios šalies naftos poreikio tenkina importas iš Artimųjų Rytų, toks spartus paklausos augimas skatina ją vis aktyviau ieškoti alternatyvių tiekėjų.
Afrikos žemynas šia prasme Kinijai yra lyg Pažadėtoji žemė. Nors atrastų naftos išteklių ir turi mažiau (tik 9 proc. pasaulio naftos aptikta Afrikoje), yra svarių priežasčių tikėtis, kad šis žemynas – didelė dar neaptiktų lobių sala. Todėl nekeista, kad Kinija jau nuo XX amžiaus dešimto dešimtmečio vidurio, kai tik liberalizacijos procesas ir atvirų durų politika įsigalėjo šioje iki tol griežto komunistinio režimo šalyje, įžengė į Afrikos žemyną siekdama užmegzti ekonomiškai, energetiškai ir strategiškai naudingus santykius su jo šalimis (nors Kinijos ir Afrikos valstybių politinio bendradarbiavimo užuomazgos yra sietinos jau su 1955 metais Bandunge įvykusia Azijos ir Afrikos šalių konferencija). Kaip ir buvo galima tikėtis, Afrikos valstybės Kinijos ekonominius-energetinius pasiūlymus dėl „infrastruktūros ir išteklių apsikeitimo sandorių“ sutiko daug palankiau nei Vakarų ir ypač buvusių kolonizatorių politines pretenzijas.
Pragmatiniai Kinijos pasiūlymai buvo labiau priimtini nei Vakarų valstybių „sąlygų diktavimas“, kai paskolų ir tarptautinės pagalbos teikimas siejamas su gero valdymo, teisinės valstybės ir demokratijos plėtros reikalavimais.
Den Siaopino (Deng Xiaoping) pragmatizmas, išreikštas garsiame jo posakyje „Nesvarbu, ar katė juoda, ar balta, svarbu tik kad ji gaudytų peles“, šiuolaikinėje Kinijoje galėtų būti sėkmingai perfrazuotas taip: „Nesvarbu, kokia šalis yra partnerė, svarbu, kad ji būtų naudinga ekonominiu-energetiniu požiūriu“. Nuo 2000 metų Kinijos ir Afrikos prekyba augo per metus vidutiniškai 33,5 proc., tai buvo ypač naudinga Afrikos valstybėms, kurios savo ruožtu suteikė Kinijai prieigą prie nacionalinių išteklių (naftos, kobalto, vario ir kt.).
Iš tiesų Kinijos ir Afrikos valstybių prekyba pagal importuojamų prekių sektorius yra aiškiai asimetrinė. Kinija į Afrikos valstybes daugiausia eksportuoja mechaninius ir elektroninius prietaisus, tekstilės gaminius ir manufaktūros dirbinius, avalynę, o net 82 procentus Afrikos valstybių eksporto į Kiniją sudaro pirminės žaliavos. Šiuo metu Kinija net apie trečdalį naftos importuoja iš Afrikos valstybių, daugiausia iš Angolos, Kongo Demokratinės Respublikos, Sudano, Čado, Nigerijos, Alžyro, Gabono, Pusiaujo Gvinėjos.
Nigerija ir Angola yra didžiausios naftos tiekėjos šiame žemyne ir jų strateginė svarba neabejotina: Angolos nafta sudaro net apie 44 proc. Kinijos importo iš Afrikos. Kinija vis labiau stengiasi užvaldyti ir Nigerijos, kuri istoriškai daugiausia naftos eksportuodavo į Vakarų šalis, naftos rinką. Kai 2009 metų liepą Kinijos valstybinė korporacija „Sinopec“ įsigijo net 7,3 milijardo dolerių vertės daugiausia Nigerijoje dirbančios tarptautinės naftos kompanijos „Addax Petroleum“ aktyvų, tai buvo dar vienas smūgis Amerikos ir Europos naftos korporacijoms.
O šių metų gegužės mėnesį Nigerijos naftos kompanija NNPC ir Kinijos statybinės inžinerijos konsorciumas CSECC susitarė dėl trijų naftos perdirbimo gamyklų statybos Lagoso, Bayelsos ir Kogi valstijose. Derybos dėl pastarojo projekto jau pasistūmėjo šį mėnesį.
Kinijos ekonominiai ir ypač energetikos interesai Afrikos žemyne buvo pradėti plėtoti jau praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o jos proveržis į Lotynų Amerikos rinką yra palyginti naujas šio tūkstantmečio reiškinys. Jo pradžia galima laikyti 2001 metais įvykusį Kinijos prezidento Dzian Dzeminio (Jiang Zemin) 13 dienų vizitą į Lotynų Ameriką.
Ir šiame žemyne Kinija netruko įtvirtinti savo ekonominių interesų. Pietų Amerika bendradarbiavime su Kinija įžvelgė istorinę galimybę diversifikuoti savo prekybinius ryšius, anksčiau nukreiptus į tradicines rinkas Šiaurės Amerikoje.
O ir kinams Lotynų Amerikos rinka yra dar viena eksporto niša: kinai eksportuoja į ją automobilius, tekstilės gaminius, elektroninius ir mechaninius prietaisus bei kt. Kaip ir prekiaujant su Afrikos žemynu, taip ir Lotynų Amerikos atveju tarp Kinijos importuojamų prekių vyrauja žaliavos ir pirminiai produktai: kinai importuoja sojas iš Argentinos, varį iš Čilės (didžiausios pasaulyje vario tiekėjos), geležį iš Brazilijos, cinką iš Peru, naftą iš Argentinos, Brazilijos, Venesuelos. Būtinybė diversifikuoti naftos tiekimą verčia Kiniją vis labiau įsitvirtinti šiose valstybėse ir jų rinkose (pavyzdžiui, šių metų kovą Kinijos naftos kompanija CNOOC įsigijo 50 proc. Argentinos „Bridas Energy Holdings Ltd“ akcijų). Kinijos įsiviešpatavimas Pietų Amerikoje, kuri Jungtinių Amerikos Valstijų istoriškai buvo laikoma „savo sodu“, smarkiai pakerta ir taip jau blėstančią jų įtaką regione.
Turbūt geriausias šio smūgio rodiklis yra tai, kad 2009 metais Kinija tapo didžiausia Brazilijos (vienintelė Pietų Amerikos valstybė, priklausanti BRIC, kuriai pranašaujamas labai svarbus ekonominis vaidmuo) prekybos partnere, išstumdama JAV iš pozicijos, kurioje ši viešpatavo nuo 1930 metų. Kaip taikliai pažymėjo italų žurnalistas Fabrizio Maronta, „prezidentas Monroe turbūt vartosi karste. Ir tam jis turi rimtą pagrindą“. Juk prisiminkime, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms Kinija yra ne tik ekonominė, bet ir nauja politinė bei ideologinė varžovė, ypač besivystančiose šalyse, kur „Pekino konsensusas“ tampa vis patrauklesnis nei „Vašingtono konsensusas“.
Pranašystės apie Kinijos ekonominį augimą yra neatsiejamos nuo jos sugebėjimo pritaikyti tą stebuklingą receptą, reikalingą bet kokiai kylančiai ekonominei industrinei didžiajai galybei: apsirūpinti žaliavomis ir rasti rinkų savo gaminiams. Iki šiol Kinija puikiai vykdė šias užduotis, ir nėra priežasčių, leidžiančių abejoti jos gebėjimu „ekonomiškai kilti“. Ar tai bus „taikus kilimas“, kaip žada Kinijos politikai, dar neaišku, bet retas drįstų suabejoti, kad ši didžiausia pagal gyventojų skaičių ir trečia pagal plotą pasaulio valstybė yra pasiryžusi užimti deramą vietą po saule.
Violeta Podagelytė
