„Diržas ir kelias“
2013 m. Kinijos prezidentas paskelbė apie atkuriamą Šilko kelią, kuris turi vėl sujungti Kiniją su Europa. Tai sena svajonė, kaip pagerinti susisiekimą tarp šių dviejų regionų. XX amžiaus pradžioje Rusijoje buvo nutiestas Transsibiro geležinkelis, vadinamas šiaurine jungtimi, o Kinijos planai yra aplenkiant Rusiją išplėtoti pietinę jungtį ir sukurti transporto koridorių nuo savo vakarinių provincijų per Centrinę Aziją į Iraną, Iraką, Turkiją ir Vakarų Europą. Viena šio infrastruktūrinio projekto atšaka turėtų apimti ir Maskvą bei Rytų Europą.
Kinų vizijoje sausumos Šilko kelią turėtų papildyti infrastruktūros plėtra ir naujos jungtys jūroje. Rytų Kinija būtų susieta su Pietryčių Azija, Indonezija, toliau eitų per Šri Lanką, Rytų Afriką ir Egiptą iki pat Vakarų Europos. Taip apibūdintas visas projektas gavo kinišką „Vieno diržo ir vieno kelio“ pavadinimą.
Traukinys iš Charbino (Kinijoje) į Hamburgą atvyko per 15 dienų, per 14 dienų traukinys pasiekė Teheraną (Irane), o vos per 13 dienų įveiktas atstumas nuo Čongčingo Kinijoje iki Kenos geležinkelio stoties Lietuvoje. Tai bandomieji „Diržo ir kelio“ sausumos maršrutai, jie turėtų tapti alternatyva dabar naudojamiems jūrų keliams, kuriais gabenti krovinius užtrunka 60 dienų.
Kelias virs tinklu
„Diržo ir kelio“ iniciatyva nėra tik naujas trumpesnis ar greitesnis maršrutas regionams sujungti. Planuose tai visa grandinė pramonės teritorijų, logistikos centrų, naujų oro ir vandens uostų, naujų miestų ir prekybos centrų. Kad tai nėra tik tuščios svajos, rodo aktyvūs Kinijos prekybininkų ir diplomatų vizitai įvairiose šalyse su pažadais investuoti. 2015 m. gruodį Pekine buvo pristatytas 40 milijardų dolerių Šilko kelio fondas, investuosiantis į susijusius projektus, o valstybinė Kinijos spauda skelbia, kad jau yra susitarta dėl 900 projektų už 890 mlrd. dolerių. Specialiai tam buvo įkurtas ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas, kuris kol kas valdo 100 mlrd. dolerių kapitalą, bet ateityje planuoja sparčiai plėstis.
Vienos pirmųjų Kinijos iniciatyvų realiai pradėtos vykdyti Pakistane: Pekinas čia finansuoja per visą šalį išsidėsčiusius ekonominius projektus su naujomis elektrinėmis, prekybos ir pramonės zonomis, o užsibaigsiančius Gvadaro mieste prie Arabijos jūros. Skelbiama, kad bus investuota per 46 milijardus dolerių.
Kazachstanas neseniai paskelbė, kad prie Šilko kelio maršruto, einančio per šalies teritoriją, bus pastatytas visas naujas miestas, kuriame 2025 m., kaip projektuojama, gyvens apie 155 tūkst. gyventojų. Infrastruktūrai sukurti bus skirta 260 mln. eurų.
Kinijos verslininkų ir diplomatų akys krypsta ir į Rytų Europos regioną. 2016 m. gegužę buvo surengtas pirmasis oficialus Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių transporto ministrų susitikimas „Kinija +16“, kurio tikslas – stiprinti šalių bendradarbiavimą ir gerinti transporto jungtis tarp Rytų ir Vakarų. Tai jau konkretesnio lygmens konsultacijos, iki šiol buvo surengti tik vyriausybių vadovų susitikimai. Dar konkretesnis darbas vyksta Baltarusijoje, prie Minsko, kur kinai plėtoja pramonės parką „Didysis akmuo“. Parko teritorijoje planuojamos gamybinės ir gyvenamosios zonos, biurų ir prekybos bei pramogų kompleksai, finansų ir mokslinio tyrimo centrai.
Triguba nauda Kinijai
Pasak Kinijos investuotojų, dabar yra tinkamas laikas plėtoti „Diržo ir kelio“ projektą, nes Pekinas turi sukaupęs nemažai kapitalo ir norėtų jį tikslingai investuoti, naujausios technologijos jau pasiekė tokį lygį, kad galima realizuoti projektus, kurie anksčiau buvo neįgyvendinami, o galiausiai Kinija jau tapo tokia stipri valstybė, kad yra pajėgi koordinuoti didelius globalius susitarimus. Pasak prezidento Xi Jinpingo, ši iniciatyva – tai visam pasauliui naudinga „win win“ situacija.
Kinijos ekspertė Helen H. Wang sako, kad vis dėlto naujasis Šilko kelias daugiausia naudos duotų pačiai Kinijai.
Pirma, silpstant šalies ūkio augimui, būtini nauji ekonominiai ryšiai, spartesnė prekyba, o įgyvendinus tokį milžinišką projektą Kinija atsidurs pagrindinių prekybinių kelių sankirtoje.
Antra, Vakarų Kinijos regionai yra gerokai ekonomiškai silpniau išvystyti nei rytinės provincijos. Nauji sausumos prekybos keliai labai pagyvintų vakarinės dalies ūkio plėtrą, o žiūrint globaliau, ūkio augimas aplinkinėse šalyse turėtų mažinti konfliktus ir terorizmą, kurio eksporto baiminasi Pekinas.
Trečia, „Diržas ir kelias“ labai sustiprintų Pekino įtaką visame pasaulyje, o ypač Centrinėje Azijoje, kuri būtų labai glaudžiai susieta su vakarinėmis Kinijos provincijomis ir toliau su Ramiojo vandenyno regionu.
Ar projektas gali žlugti?
Naujojo Šilko kelio kritikai siūlo atsargiau vertinti tokį didelį projektą.
Už Kinijos ekonominių ambicijų stovi politiniai reikalavimai. JAV, Vakarų Europos ir Pietryčių Azijos valstybės gali nenorėti įsitraukti, nes bijo tapti per daug priklausomos nuo Pekino.
Investicijos ne visada atneša tik teigiamų pokyčių. Afrikoje, kur paskutiniu metu daug investavo kinai, tyrimų bendrovės „Gallup“ nuomonių apklausa parodė, kad gyventojų, palankiai vertinančių Kinijos lyderius, sumažėjo 7-iose iš 11 tirtų valstybių.
Kadangi „Diržas ir kelias“ apima daug šalių, ne visos jos yra stabilios ir gali įsipareigoti ilgam. Labai išauga rizika dėl ginkluotų konfliktų, tokių kaip Ukrainoje, ar korupcijos. Kai kuriose šalyse investicijos tiesiog gali būti išvogtos arba sužlugdytos biurokratinių trukdžių.
Ne paskutinėje vietoje yra ir ekonominės rizikos. Viena yra investuoti ir statyti, o visai kita – užtikrinti, kad investicijos atsipirktų. Amerikos verslo institutas suskaičiavo, kad maždaug ketvirtis kinų investicijų užsienyje, vykdytų 2005–2014 m., o tai 246 milijardai dolerių, nepasiteisino. Pusė jų yra energetikos ir transporto sektoriuose, kurie yra tarp prioritetų „Diržo ir kelio“ iniciatyvoje.
Įvertinus, kiek diplomatinių ir finansinių pastangų deda Pekinas, negalima abejoti, kad užsimota rimtai. Net tokiai mažai šaliai kaip Lietuva skiriamas dėmesys: trys Kinijos universitetai moko lietuvių kalbos, o viename galima rinktis net lietuvių kalbos magistro studijas. Jeigu „Diržo ir kelio“ projektas pasiteisins bent iš dalies, tai gali tapti didžiausiu pasaulio ekonomikos reiškiniu, kurį net sunku su kuo nors palyginti, gal nebent su Maršalo planu po Antrojo pasaulinio karo. Daug žmonių, daug verslo lyderių ir tarptautinių kompanijų tiki, kad sėkmė ne tik atneštų ekonominės naudos valstybėms ir pačiai Kinijai, bet ir paskatintų taiką, klestėjimą bei didesnį pasitikėjimą visame pasaulyje.
