Šių metų gruodį Norvegijos sostinėje Osle daugiau kaip šimto pasaulio valstybių atstovai ketina pasirašyti galutinį tarptautinį susitarimą (Convention on Cluster Munitions) dėl kasetinių bombų uždraudimo. Gegužės mėnesį 107 šalių diplomatai Dublino konferencijoje užbaigė audringas diskusijas dėl šio mirtį sėjančio ginklo naudojimo ir uždraudimo, tačiau didžiausi kasetinių bombų gamintojai ir sprogdintojai – JAV, Rusija, Kinija, Indija, Pakistanas ir Izraelis – net neatsiuntė savo atstovų ir prisidėti prie šios iniciatyvos neketina.
Įvairiose ginklų ir karinės technikos enciklopedijose galima rasti gana skirtingų paaiškinimų, kas tiksliai yra kasetinė bomba, bet pats primityviausias apibūdinimas skambėtų taip: tai – bomba apvalkalas, viduje turinti maždaug 200 mažų skeveldrinių bombų, kurios žemės paviršiuje išsisklaido į visas puses, sprogsta ir pažeidžia didelį atakuojamos teritorijos plotą. Pirmieji istorijoje kasetines bombas per Antrąjį pasaulinį karą panaudojo vokiečiai. AB-250 tipo bombos buvo „prifarširuotos“ smulkių skeveldrinių bombelių SD-2 ir įvairių pėstininkų minų. Vėliau šį nacistų išradimą sėkmingai nukopijavo amerikiečiai, dar 1946 m. savo ginkluotę praturtinę kasetinėmis bombomis M-83. Kasetinės bombos bene labiausiai išpopuliarėjo praėjusio amžiaus šeštame–septintame dešimtmečiuose ir tapo svarbiu koziriu šaltojo karo ginklavimosi varžybose. Naujųjų laikų istorija formaliai šias varžybas baigė, deja, kaip tik tuomet prasidėjo kasetinių bombų aktyvaus naudojimo laikotarpis. Šie mirtį sėjantys sprogmenys naudoti per karą Persijos įlankoje, Čečėnijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, pietų Libane ir t. t. O pats šviežiausias kasetinių bombų mėtymo epizodas – per karinį konfliktą Gruzijoje. Oficialusis Tbilisis jau prisipažino, kad kasetinėmis bombomis apmėtė Rokio tunelio, esančio Transkaukazo magistralėje, prieigas. Savo ruožtu tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ skelbia radusi įrodymų, kad rusų aviacija kasetinėmis bombomis apmėtė vieną Gruzijos gyvenvietę – žuvo mažiausiai 11 civilių gyventojų. Taip pat skelbiama, kad nuo rusiškos kasetinės bombos konflikto Gruzijoje metu žuvo Nyderlandų televizijos operatorius.
Tarptautinės invalidų teisių gynimo organizacijos „Handicap International“ duomenimis, net 98 proc. kasetinių bombų aukų – civiliai gyventojai. Oficialiai užregistruota, kad šių sprogmenų aukomis yra tapę 13,306 tūkst. civilių, tačiau visiškai tikėtina, kad šis skaičius gali būti net dešimteriopai didesnis. Didžiausia kasetinių bombų problema – mažosios bombelės toli gražu ne visuomet detonuoja pasiekusios taikinį žemėje, jos lieka gulėti ir neretai sprogsta tuomet, kai jas kas nors užmina arba pakelia. Dažnai tokiomis „pasibaigusio karo“ aukomis tampa vaikai. Štai 2003 m. JT vaikų fondo UNICEF atstovai aktyviai ėmėsi iniciatyvos nuo nesprogusių kasetinių bombų liekanų apsaugoti Irako vaikus, kurie tokius sprogmenis palaikydavo amerikiečių ir britų karių dalijamais būtiniausios pagalbos paketais. Ir humanitarinės pagalbos paketai, ir kasetinių bombų minos Irake buvo nudažyti ryškiai geltonai…
Kasetinių bombų uždraudimo aktyvistai tikina, kad paskutiniu lašu kantrybės taurėje tapo 2006 m. pietų Libano bombardavimas: Izraelio aviacija, likus 78 valandoms iki karinių veiksmų pabaigos, ant libaniečių galvų numetė, įvairių šaltinių teigimu, porą milijonų kasetinių bombų, iš kurių iškart nesprogo net 40 procentų. Ir jos sproginėjo dar ilgai: neskaičiuojant invalidais likusių libaniečių, jau po aktyviosios karinių veiksmų fazės pietų Libane žuvo per 200 civilių gyventojų.
Jungtinių Tautų atstovai izraeliečių veiksmus pavadino „pasibjaurėtinais ir visiškai amoraliais“, o JAV ėmėsi specialaus tyrimo. Ir tai suprantama: juk ne kas kitas, o Vašingtonas buvo „įsūdęs“ Izraeliui savo gamybos kasetines bombas, kurios, izraeliečių tvirtinimu, yra kur kas mažiau efektyvios nei jų pačių. Žinoma, amerikiečiai, remiantis pirminiu susitarimu, išgavo Izraelio pažadą, kad kasetinės bombos nebus naudojamos per partizaninį karą ir gaudant teroristus, kurie dažniausiai slapstosi tarp civilių gyventojų.
Vienaip ar kitaip, amerikiečiai prisijungti prie kasetinių bombų uždraudimo konvencijos neketina. Baltųjų rūmų atstovai tikina pritariantys nuogąstavimams dėl galimų humanitarinių tokių bombų naudojimo padarinių, tačiau atsisakyti jų neketina, nes tai sukeltų pavojų JAV karių gyvybei. Vienintelė galima išlyga – vietoj įprastinių kasetinių bombų, kurias šiandien gamina 34 valstybės, o naudoja mažiausiai 23, kurti naujos kartos panašios paskirties ginkluotę.
Japonų leidinys „Mainichi“, remdamasis šaltiniais JAV karinėje gamykloje Naujajame Džersyje, rašo, kad netrukus Vašingtonas savo ginkluotę papildys naujo tipo kasetinėmis bombomis „M-80 Low Drag General Purpose“, kurios turi 42 skeveldrines granatas ir, svarbiausia, susinaikinimo mechanizmą. Anot leidinio, tikimybė, kad tokia bomba nesprogs, lygi 1 proc.
Taigi, amerikiečiai tvirtai laikosi pozicijos, kad nieko efektyvesnio ir pigesnio už kasetines bombas nesugalvosi, ir žada, kad jiems pavyks pašalinti svarbiausią tokių bombų trūkumą – galimybę nedetonuoti. Kasetinės bombos BLU-108 kūrėjų teigimu, šioji bus itin tiksli ir saugi, nes žemės paviršiuje specialiais jutikliais neradusi konkretaus taikinio susisprogdins pati.
Amerikiečių išsisukinėjimas pritarti įprastinių senojo tipo kasetinių bombų uždraudimui ir naujųjų kūrimas itin nepatinka rusams. Rusijos užsienio reikalų ministerija teigia, kad toks scenarijus humanitarinių problemų neišspręs, o tik iš naujo įsuks ginklavimosi varžybas. Negana to, rusų diplomatai tvirtina, kad kasetinių bombų – efektyvaus ginklo – atsisakymas prilygtų raginimui „nuo automatų pereiti prie muškietų“.
Tai, kad JAV, Rusija, Kinija ar Pakistanas nežada atsisakyti kasetinių bombų, gali stebinti tik idealistus. Tačiau atsisakymą prisijungti prie Konvencijos neseniai pareiškė ir Suomija: jos ginkluotųjų pajėgų vado žodžiais tariant, tai „rimtai susilpnintų Suomijos gynybinį potencialą“. Osle Konvencijos pasirašyti neketina ir Ukraina.
Tačiau kasetinių bombų uždraudimo aktyvistus maloniai nustebino kardinaliai pasikeitusi Didžiosios Britanijos pozicija: Jos Didenybės kariuomenė ne tik atsisakys savo kasetinių bombų, bet ir neleis savo karinėse bazėse laikyti amerikietiškų. Europiečiai liko gerokai sukrėsti po buvusios Jugoslavijos bombardavimo: „Radio Svoboda“ teigimu, per 78 oro antskrydžių dienas Jugoslavijoje, Kosove amerikiečių aviacija numetė 1100 kasetinių bombų, kurių kiekvienoje buvo po 202 mažesnes bombeles. Net jei tikėtume karo specialistų tikinimu, kad tuomet nesprogo tik 5 proc. žemės paviršiuje pasklidusių bombų, po karo veiksmų buvusioje Jugoslavijoje, skaičiuojant grynai matematiškai, nesprogo per 11 tūkst. bombų. Tačiau didžiausiu šio karo incidentu reikėtų laikyti 1999 m. gegužės 7 d. įvykusią kraupią istoriją, kai Nyderlandų naikintuvas F-16 atakavo serbų miesto Nišo oro uostą: išmestas konteineris su sprogmenimis išsisklaidė ne iškart ir bombos pabiro ant miesto centro, pataikydamos į ligoninę, turgų, universitetą ir automobilių stovėjimo aikštelę. Žuvo mažiausiai 16 civilių, apie 80 žmonių buvo sužeista. Po šio incidento Nyderlandai kasetinių bombų Jugoslavijoje daugiau nemėtė, bet kiti sąjungininkai nebuvo tokie jautrūs. Tik šių metų pradžioje NATO vadovybė pažadėjo Serbijai perduoti tikslius bombardavimo žemėlapius, kad būtų galima surinkti ir nukenksminti likusias nesprogusias bombas-minas.
Kasetinės bombos – tai karas, pinigai ir atskirų valstybių gynybos potencialo stiprinimas. Vargu ar pasakiusiuosius „ne“ paveiktų dvylikametės libanietės pasakojimas, kaip ji su sesute rado ryškiaspalvį daiktą, o paskui pabudo ligoninėje. Dabar ji turi naują koją…
Aušra Radzevičiūtė
