REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai Olga Lopatkina buvo įspėta apie prasidėjusį karą, pirmiausia ji pagalvojo apie šešis įvaikintus vaikus, kurie lankėsi pajūryje, 100 km atstumu nuo namų. Jie buvo savivaldybės poilsio namuose prie jūros, kur buvo išsiųsti pasimėgauti jūra ir grynu oru, rašo BBC.  

Kai Olga Lopatkina buvo įspėta apie prasidėjusį karą, pirmiausia ji pagalvojo apie šešis įvaikintus vaikus, kurie lankėsi pajūryje, 100 km atstumu nuo namų. Jie buvo savivaldybės poilsio namuose prie jūros, kur buvo išsiųsti pasimėgauti jūra ir grynu oru, rašo BBC.  

REKLAMA

Vykti pas juos tapo per pavojinga, nes miestai, esantys maršrute nuo namų iki pajūrio, kur poilsiavo vaikai, buvo smarkiai apšaudyti. 

Olga susidūrė su sunkiu pasirinkimu – išsiųsti savo vyrą Denisą į pavojingą kelionę jų gelbėti arba palikti vaikus Mariupolyje, kur jie išvyko per atostogas. Tuo metu mieste vis dar buvo gana saugu. 

„Pradėjome panikuoti ir nežinojome, ką daryti“, – sako ji.  

Kaip ir daugelis žmonių Ukrainoje, Olga manė, kad karas baigsis per kelias dienas ar savaites, ir tikėjosi, kad Ukrainos valdžia vaikus evakuos į saugią zoną. 

REKLAMA
REKLAMA

Netrukus paaiškėjo, kad konfliktas aštrėja, o vaikai – itin pažeidžiami. Jei jie nežuvo per sprogimą, ji nerimavo dėl jų ateities, nes įtarė, kad šalį gali valdyti Rusija. 

REKLAMA

Netrukus prasidėjo pranešimai, kad ukrainiečiai vaikai ir suaugę civiliai yra gabenami į Rusiją. Maskva šiuos perkėlimus pavadino „evakuacijomis“, o Ukraina – deportavimu, primenančiu Stalino valdžios veiksmus 1940-aisiais. 

Pora pradėjo įsivaikinti 2016-aisiais. Šių metų vasarį, prasidėjus karui, jie turėjo septynis įvaikintus vaikus nuo 6 iki 17 metų. Taip pat jie turėjo du biologinius vaikus. 

„Esame pamišę žmonės, bet mums tai patinka. Vaikai mums suteikia emocijų, kurių kitu atveju neturėtume – prieš juos gyvenimas buvo tuščias“, – sako ji. 

REKLAMA
REKLAMA

Olga dirbo vaikų muzikos mokytoja, o Denisas – kalnakasiu. Jų gyvenimas buvo laimingas ir pilnavertis. 

Tačiau kovo pradžioje šeima buvo išskirta ir išsigandusi. 

Sanatorijoje, kuri buvo apšaudyta, nutrūko elektros tiekimas, vaikai nebegalėjo įkrauti telefonų, todėl Olga negalėjo su jais susisiekti. 

Savo namuose rytiniame Vuhledaro mieste, karui artėjant, Olga ir Denisas taip pat prisiglaudė savo rūsyje. „Aplink buvo nuolat bombarduojama, baisu“, – sako Olga. 

Olga ir Denisas nusprendė išvažiuoti į Zaporižę. Jie buvo girdėję, kad ten iš Mariupolio evakuojami žmonės. Jie tikėjosi, kad Ukrainos valdžia pasirūpins, kad ir jų vaikai būti evakuoti į saugesnį miestą.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau miestas nebuvo saugus. Neradę vaikų jie nutarė persikelti į Lvivą.   

Ten iškilo nauja problema – Denisas buvo pašauktas į armiją. Nenoromis jie nusprendė bėgti iš Ukrainos. 

Praėjus mažiau nei dviem savaitėms nuo karo pradžios, Olga, Denisas ir du biologiniai vaikai bei vienas įvaikintas vaikas pabėgo iš šalies, tačiau moteris sako, kad niekada neprarado vilties susigrąžinti vaikus. 

Šeima buvo Vokietijoje, kai sužinojo apie Ukrainoje likusių vaikų likimą. Jie buvo nugabenti į prorusiškų separatistų kontroliuojamą Donecko srities dalį, kur buvo paguldyti į tuberkuliozės ligoninę. Taip buvo todėl, nes jie buvo atvykę iš sanatorijos, skirtos kvėpavimo takų ligoniams gydyti. Socialinės tarnybos vaikams pranešė, kad jie buvo palikti. 

REKLAMA

Vyriausias vaikas, 17-metis Timofėjus, sugebėjo įkrauti savo telefoną ir parašė Olgai žinutę. Jis rašė, kad jam buvo pasiūlyta galimybė išvykti, tačiau jis atmetė tokį pasiūlymą ir liko rūpintis savo broliais ir seserimis. Jis taip pat rašė, kad pyksta ant Ogos ir Deniso, kad šie paliko Ukrainą. 

„Supratau, kad jie negali atvykti mūsų parvežti iš Mariupolio, bet tai, kad jie išvyko į užsienį, mane labai sujaudino“, – BBC pasakoja Timofėjus.  

Jausdama bejėgiškumą Olga ir toliau socialiniuose tinkluose rašė prašydama pagalbos ir informacijos apie savo vaikus, tačiau dažniausiai sulaukdavo pykčio ir kritikos. Daugelis kaltino ją per mažai stengiantis išgelbėti vaikus, o dar daugiau kritikavo dėl išvykimo iš Ukrainos. Kaltinimai ir pyktis, kad ji paliko savo vaikus, ją labai įskaudino. 

REKLAMA

Ji kalbėjosi su tarptautine žiniasklaida, norėdama paskelbti savo žinią. 

„Visais būdais stengiausi viešinti mūsų situaciją, tikėdamasi, kad kažkas ką nors išgirs ir galės padėti“, – sako ji. 

Tuo tarpu pora sprendė, kur įsikurti Europoje. Jie pasirinko nedidelį Loue miestelį šiaurės vakarų Prancūzijoje, kur susikūrė naują gyvenimą: rado darbus ir gavo būstą. Miesto meras pakvietė dešimt ukrainiečių pabėgėlių šeimų apsigyventi mieste, o ypač stengėsi apgyvendinti globėjų šeimas.

Olga ir Denisas tikėjosi, kad Donecko socialinės tarnybos sutiks paleisti vaikus. Galiausiai tarnybos nusprendė vaikus paleisti. Tačiau viskas nebuvo taip paprasta. Pranešta, kad juos atiduotų tik teisėtai globėjai – Olgai. Pranešta, kad ji turi grįžti pasiimti vaikus.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Buvau pabėgėlė, iš esmės pabėgau iš Rusijos Federacijos, o dabar nori, kad važiuočiau atgal?“ – ironiškai sako Olga. 

Kurį laiką atrodė, kad viskas atsidūrė aklavietėje. Donecko socialinės tarnybos reikalavo, kad Olga atsiųstų vaikų gimimo liudijimus, kad patvirtintų jų tapatybę, tačiau ji nerimavo, kad nusiuntus dokumentus jie bus įvaikinti Rusijoje. 

Ši baimė turėjo pagrindą. Rusijos televizija nuolat transliuoja nuotaikingus reportažus apie civilių gyventojų „evakavimą“ iš „išlaisvintų“ Ukrainos regionų. Kijevas teigia, kad tai yra priverstinis deportavimas, o našlaičių vaikų atveju tai prilygsta pagrobimui. 

REKLAMA

Gegužę Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas išleido dekretą, kuriuo „supaprastina“ Rusijos dokumentų išdavimą vaikams iš Ukrainos. Ukrainos užsienio reikalų ministerija protestavo ir pavadino tai Ženevos žmogaus teisių konvencijos pažeidimu. 

Anksčiau šį mėnesį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad iki dviejų milijonų ukrainiečių buvo priverstinai deportuoti į Rusiją, šimtai tūkstančių iš jų buvo vaikai. 

Tada sužibo viltis. Birželio mėnesį Olga sulaukė telefono skambučio. Buvo pranešta, kad yra žmogus, kuris gali iš Donecko pervežti jos vaikus į Vakarų Europą. Tatjana, patyrusi savanorė Donecke, daug metų dirbusi su našlaičiais vaikais ir pažeidžiamomis motinomis, palaikė darbinius santykius su valdžia ir norėjo padėti. 

REKLAMA

Olga ir Denisas atidavė Tatjanai vaikų dokumentus kartu su dokumentu, su kuriuo Tatjana tapo laikina vaikų globėja.  Tatjana su vaikais keliavo į Rusiją, paskui į Latviją ir Vokietiją. Olga sako, kad kiekvienas sienos kirtimas kainavo nervus.  

„Visų jų pavardės skirtingos, dokumento originalas buvo prancūzų kalba, todėl turėjau ne kartą aiškinti mūsų situaciją nesuskaičiuojamai daugybei pasieniečių“, – pasakoja Tatjana. 

Ji nuvežė vaikus iki Berlyno, kur perdavė juos Denisui, kuris nuvežė juos į naujus namus Loue. 

Šeimos susitikimas po keturių baimės mėnesių buvo išskirtinai emocingas. 

Ašaros maišėsi su juoku, kai Denisas, o vėliau ir Olga apkabinę glaudė vaikus prie savęs, vis netikėdami, kad juos mato iš tikrųjų.  Olga vis apkabindavo vaikus, sakydama: „Leisk man į tave pažiūrėti, leisk man tik į tave pažiūrėti! Tu taip užaugai, taip seniai tavęs nemačiau!" 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Timofėjus susilaikė nerodęs per daug emocijų: „Labai džiaugiuosi, kad viskas pavyko, bet aš taip pat esu vyresnis, todėl nerodau, koks esu laimingas. Džiaugiuosi, kad mes vėl visi kartu, tesėjau žodį broliams ir sesėms, ir mes vėl kartu su šeima.“ 

Olga sako, kad bus amžinai dėkinga Tatjanai, kurios niekada nesutiko. Ją Olga apibūdina kaip „mūsų herojė“. 

Artimiausiuose šeimos planuose – pelnytos atostogos. Olga tikisi nuvykti į Portugaliją.  „Aš niekada nemačiau vandenyno“, – sako ji. „Žinoma, vyksime visi kartu. Daugiau jų iš akių nepaleidžiu", – sako Olga.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų