„Kai kurie žmonės mano, kad futbolas yra gyvenimo ir mirties klausimas... Aš užtikrinu, kad tai yra daugiau, žymiai svarbiau nei tai“ - taip kalbėjo legendinis „Liverpool“ futbolininkas Billas Shankly. Šie žodžiai gali būti taikomi ne tik patiems futbolininkams ar dėl savo komandos pamišusiems sirgaliams. Futbolas turi jėgą įtakoti net nacionalinius ar tarptautinius reikalus. Tereikia prisiminti 1969 metais kilusį vadinamąjį futbolo karą tarp Hondūro ir Salvadoro. Tai nebuvo vienintelis kartas, kai futbolas susipynė su politika. CNN nusprendė pažvelgti į labiausiai politizuotas futbolo varžybas ir jų reikšmę.
1. Benito Mussolinis manipuliuoja „vyrais juodomis aprangomis“, 1934 metai
Dučė buvo pasiryžęs panaudoti savo šalyje vykstantį Pasaulio futbolo čempionatą fašistinei Italijai išaukštinti. Tam reikalui buvo sukurtas net specialus B. Mussolinio trofėjus - „Coppa Del Duce“ (Dučės taurė). Ši taurė buvo net 6 kartus didenė nei Jules Rimet vardo trofėjus, kuris tradiciškai įteikiamas čempionato nugalėtojams. Iki šiol tebetvyro įtarimai, kad čempionato metu buvo daroma viskas, kad tik pergalė būtų užtikrinta ne kam kita, o ti Italijai.
Chriso Hunto knygoje „World Cup Stories“ (Pasaulio čempionato istorijos) rašoma, kad būta kalbų, jog teisėjus varžyboms parinkdavo pats Italijos diktatorius. Pusfinalyje B. Mussolinio Italija laimėjo prieš austrus rezultatu 2:1, tačiau varžovai skundėsi, kad varžybos buvo klastojamos.
„Už juos žaidė net teisėjas. Kai aš atlikau perdavimą į dešinę, vienas mūsų žaidėjų, Cicekas, bėgo kovoti dėl kamuolio, tačiau teisėjas jį galva pamušė italams. Tai buvo neįtikėtina“ - teigė Austrijos puolėjas Josefas Bicanas.
2. Austrijos žvaigždė pažemino nacius, 1938 metai
Austrija ketvirtajame dešimtmetyje turėjo vieną geriausių komandų, tačiau, kai nacistinė Vokietija aneksavo savo kaimynę, austrų „Wunderteam“ privalėjo pasitraukti iš Pasaulio čempionato ir susijungti su Vokietijos ekipa.
Austrijos puolėjas Matthiasas Sindelaras taip priešinosi savo tėvynės nepriklausomybės netekimui, kad atsisakė atstovauti Vokietijai. Sprendimą jis motyvavo savo amžiumi, tačiau vokiečių treneris Seppas Herbergeris vėliau prisiminė: „Aš beveik susidariau įspūdį, kad nepritarimas, susijęs su politiniai įvykiais, įtakojo šį sprendimą“.
Per taip vadinamą „Susitaikymo susitikimą“, kuris buvo surengtas siekiant paminėti Vokietijos ir Austrijos susijungimą, M. Sindelaras neslėpė savo jausmų. Austrai laimėjo susitikimą rezultatu 2:0, o M. Sindelaras ne tik įmušė pirmąjį įvartį, bet ir po antrojo komandos taiklaus smūgio šoko džiaugsmo šokį prieš stadione susirinkusius nacių atstovus.
1939 metais M. Sindelaras ir jo mergina žuvo per dujų nuotėkį savo name. Iki šiol lieka neaišku, ar tai buvo žmogžudystė, ar savižudybė, ar tiesiog nelaimingas atsitikimas.
3 Alžyras kovoja dėl nepriklausomybės, 1958 metai
Įpusėjus Alžyro nepriklausomybės karui, Prancūzijos nacionalinė komanda į Švedijoje vykusias pasaulio pirmenybes pakvietė kelis Prancūzijos futbolo lygoje rungtyniaujančius alžyriečius. Gavę galimybę pasimaudyti šlovės spinduliuose ir tapti įžymūs bei uždirbti nemažai pinigų, šie žaidėjai vis dėlto pasirinko savo tautinę tapatybę. Vietoje to, kad keliautų žaisti draugiškų rungtynių su Šveicarija, alžyriečiai nusprendė bėgti iš Prancūzijos. Jie susirinko „Nacionalinio išsilaisvinimo centro“ būstinėje Tunise ir ten nusprendė įkurti „nelegalią“ nacionalinę komandą. Už tai žaidėjams netgi grėsė areštas.
Rachidas Mafloukis, prieš gaudamas kvietimą į Prancūzijos rinktinę, su „Saint Ettiene“ klubu laimėjo Prancūzijos futbolo čempionatą. Tačiau jis nusprendė, kad yra daug svarbesnių dalykų nei tik asmeninė sėkmė. „Tvarka, aš turėsiu trauktis iš klubo. Apie Pasaulio čempionatą taip pat galvojau, tačiau, ką visa tai reiškia palyginus su mano šalies nepriklausomybe?“ - klausė žaidėjas.
4. Zairo žaidėjai palūžo nepakėlę prezidento spaudimo, 1974 metai
Šis įvykis prisimenamas kaip vienas juokingiausių Pasaulio čempionatų momentų, tačiau tikrovė yra gerokai niūresnė. Zairo komandai atsilikinėjant rezultatu 0:3 ir brazilams rengiantis smūgiuoti baudos smūgį, Zairo dešinysis gynėjas Ilunga Mwepu atrodo pamiršo žaidimo taisykles. Jis, nelaukęs teisėjo švilpuko, griebė kamuolį ir nuspyrė jį kuo toliau.
Leopardai buvo pirmoji Afrikos (neskaitant arabiškos šiaurinės dalies) komanda, patekusi į finalinį čempionato etapą. Prieš tai Zairo komanda jau buvo pralaimėjusi Jugoslavijai rezultatu 0:9 ir nusileidusi Škotijai 0:2. Zairo prezidentas Mobutu po šių nesėkmių pareiškė, kad tokiu atveju jei jo šalies ekipa pralaimės brazilams daugiau nei 3 įvarčių skirtumu, tai futbolininkams nebus leista grįžti namo.
Jo „pamišėliškas veiksmas“ vėliau pasirodė buvęs labai sąmoningas bandymas sudeginti bent šiek tiek laiko.
5. Padalinta Vokietija kovoja, 1974 metai
1974 metų Pasaulio čempionato dvikova tarp Rytų Vokietijos ir Vakarų Vokietijos tapo bene labiausiai politizuotu maču per visą pasaulio pirmenybių istoriją. Padalinta Vokietija tapo Šaltojo karo ideologinę kovą įkūnijusiu veiksniu, o 1974 metais Hamburgo stadione dvi pagrindinės Šaltojo karo ideologijos turėjo progą akis į akį susidurti aikštėje.
Nors tai buvo paskutinė grupių etapo kova ir dar prieš ją buvo aišku, kad abi ekipos pateks į tolimesnį etapą, tačiau tai įtampos nesumažino.
Vakarų Vokietijos rinktinė buvo laikoma mačo favorite, tačiau vienintelį susitikimo įvartį pelnė Rytų Vokietijos žaidėjas Jurgenas Sparwasseris. Tiesa, Rytų Vokietijos ekipa iškrito iš turnyro jau po kito etapo, o tuo tarpu jų didžiausi priešai laimėjo pirmenybių auksą.
Kitas 5 istorijas skaitykite rytoj.