Skaičių magija veikia visus, nors, palyginus istorinius laikotarpius, kurie atsilieka vieni nuo kitų apvaliais laiko tarpais, galima aptikti paralelių. Ypač jei tai amžiaus pradžia, periodas, kai pasaulis yra pereinamos būsenos. Tas, kas užtiko Sovietų Sąjungą, gerai prisimena, kad 1913 metai iki “išsivysčiusio socializmo” buvo atskaitos taškas, įrodantis, kaip toli pažengė šalis prie sovietų valdžios.
1970-aisiais palyginimas skambėjo absurdiškai, nors pati data atsirado neatsitiktinai. 1913-ieji buvo sėkmingo Rusijos imperijos vystymosi piko metai, kitais metais ta sėkmė buvo nutraukta Pirmojo pasaulinio karo. Po jo sekė kiti sukrėtimai, po kurių ne visi atsigavo iki šiol.
Tie metai – ne tik skardžio kraštas Rusijai. Balkanuose taip pat buvo aktyviai kovojama, lokaliai, be didžiųjų šalių įsikišimo, tačiau buvo nemažai priežasčių įsižiebti dar didesniam konfliktui, reikėjo tik žiežirbėlės. Neseniai sukurta Kinų Respublika karščiavo: politinės žmogžudystės, perversmai, sukilimai. Meksikoje valdžia per metus keitėsi kelis kartus. JAV prisiekia Woodrowas Wilsonas – prezidentas, kuris išveda Ameriką į globalinę areną, priima sprendimą įsikišti į karą Europoje, o po pasiūlo nustatyti liberalią tvarką pasaulyje, kuri tuo metu yra reikalinga ne pasauliui, o jo paties šaliai. Inauguracijos išvakarėse vyksta grandiozinis kovotojų už moterų rinkimų teisę paradas Vašingtone – tai nuožmių XX amžiaus kovų už lygybę priešaušris.
Amerikos karas vadovaujant generolui Johnui J. Pershingui žiauriai nuslopina sukilimą Filipinuose, nužudyta daugiau nei 2000 žmonių. Paryžiuje vyksta arabų kongresas, kurio dalyviai – arabų nacionalistai – aptarinėja byrančios Osmanų imperijos perspektyvas. Mahatma Gandhi, būsimas Britų imperijos laidotojas, o tuo metu teisininkas Pietų Afrikoje, pradeda aktyviai kovoti už pilietines teises, stoja Indijos šachtininkų judėjimo priešakyje.
Žvelgiant iš perspektyvos, daugelis įvykių atrodo neišvengiami, tačiau tuo metu niekas negalėjo nuspėti, prie ko visa tai veda. Senasis pasaulis stengėsi nepastebėti katastrofos artėjimo, nors debesys ėmė rinktis jau praėjusio šimtmečio pabaigoje. Ir šiandien, ant 2013-ųjų slenksčio, mes nujaučiame pokyčius, tačiau, kaip visada, negalime prognozuoti, kurie įvykiai apvers istoriją aukštyn kojom.
2013 metai žada arabų atsinaujinimo tęsinį, kuris priima vis labiau gąsdinančias formas. Prieš šimtmetį parako sandėlys buvo Balkanuose, dabar jis yra Artimuosiuose Rytuose. Tęsiasi žiaurus pilietinis karas Sirijoje, taikinyje – Jordanija, kur valdžios pokyčiai taip pat tikėtini, Palestinos problema pereina į naują lygmenį, kai klausimas apie realų valstybingumą jai kaip ir uždaras.
Egiptas konsoliduojasi su “Brolių musulmonų” valdžia. Viskas, kas vyksta, nudažoma dviejų islamo atšakų spalvomis – sunnitų ir šiitų. Ir čia paralelė su Balkanais akivaizdi – kur nacionalistiniai ir nacionaliniai išlaisvinimo judėjimai visada buvo papuošti religinių motyvų.
Pasaulinis karas neįmanomas čia dėl to, kad yra branduolinis ginklas, visažudantis praėjusio šimtmečio išradimas, kuris privertė politikus kur kas rimčiau galvoti dėl jų priimamų sprendimų pasekmių, negu tai buvo 1913-1914 metais. Todėl nors 2013 metų grėsmės šiek tiek įvairesnės ir neaiškesnės, negu 1913-aisiais, kai kurias pamokas iš XX amžiaus pasaulis išmoko.
Taisyklių erozija ir pavojaus jausmas tarsi išsipylė ore – štai kas vienija visą pasaulį tuo metu ir šiandien. Taip pat kaip ir nenoras tikėti, kad įmanoma tai, kas nepataisoma. Vieną iš paskutiniųjų 1913 metų gruodžio dienų Raineris Maria Rilkė rašo savo draugui austrui iš Paryžiaus: “Mano norų esmė 1914, 1915, 1916 ir 1917 metams ir t. t. ramybė ir taikus gyvenimas su artimaisiais žmonėmis kaimelyje.” Iki pasaulinio karo, sunaikinusio senąją gerąją Europą, tuo metu buvo likę mažiau nei aštuoni mėnesiai.
