Nepaisant to, kad „kūnų mainai“ vyksta periodiškai, šio proceso mechanizmas dar nėra sukurtas. Rusijos kariškių, įtrauktų į dingusiųjų sąrašą, artimieji jau kelis mėnesius ieško oficialių atsakymų apie savo artimųjų likimą – kartais jau žinodami, kad jie ne dingo, o mirė. BBC apie tokias paieškas pasakoja pasitelkdama istorijas iš okupuoto, o vėliau išlaisvinto Ukrainos kaimo Charkovo srityje.
Gegužės pradžioje Ukrainos savanoris Viačeslavas Ilčenka atvyko į savo gimtąjį Malajos Rogano kaimą netoli Charkovo. Tai nedidelė gyvenvietė, nutolusi 20 km nuo Charkovo centro, šalia miesto žiedinio kelio, prie greitkelio, vedančio į Čugujevą – svarbų Ukrainos kariuomenės logistikos centrą.
Viačeslavas atvyko į ką tik rusų okupaciją išgyvenusį kaimą – gatvėse stovėjo apdegę rusų tankai, sugriauta daug namų. Apgadintas ir savanorio tėvų namas, tačiau jie patys liko gyvi – slėpėsi pas draugus kitame Malajos Rogan gale.
Tos kelionės metu Viačeslavas sutiko karį iš 92-osios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mechanizuotos brigados, dalyvavusios išlaisvinant Malają Rogan. Pasak savanorio, karys jam pasakė: „Ten tavo sode palaidojome vaikiną iš Tyvos. Liko tik vienas, kvailys, pasiūlėme jam pasiduoti, o jis į mus metė granatą. Ir buvome priversti jį likviduoti,o paskui jį palaidojome“.
Viačeslavas rado rusų kareivio kapą, bet ne savo sode, o kaimynų sklype. Šio sklypo savininkui Stanislavui Ukrainos kariškiai papasakojo apie kario iš Rusijos žūtį. Pats Stanislavas BBC pasakojo, kad Malajos Rogan okupacijos metu buvo Charkove ir palaidojimą pamatė tik atvykęs į kaimą po išlaisvinimo.
Iš žemės kyšo žalias guminis batas, prie medinio kryžiaus prikaltas faneros gabalas su užrašu: „Čia palaidotas okupantas Namčalas Artyš Čedder Oolovičius“. Apačioje mažesnėmis raidėmis Ukrainos kariškiai užrašė ruso gimimo datą ir vietą. Ant kryžiaus kabėjo kariškio žetonas. Viačeslavas nufilmavo lentelę ir paviešino savo tinklaraštyje, paskui paėmė žetoną. Tuo pačiu metu iš vietinių sužinojo, kad tai ne vienintelė Rusijos kariuomenės laidojimo vieta Malaja Rogane. Toje pačioje gatvėje, vieno namo rūsyje rastas kitas rusų kareivio kūnas, o gatvės gale – duobė su dar trimis lavonais.
Kas buvo žuvęs rusas?
Artyšas Namčalas yra Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu tautietis. 22 metų Tyvos gyventojas, prieš tarnaudamas armijoje, mokėsi muzikos mokykloje gimtajame Saryg-sep (kaime, kuriame gyvena 4000 žmonių, 90 kilometrų nuo Kyzylo Respublikos sostinės), tada įstojo į muzikos koledžą Abakane, Čerkesijoje, besiribojančioje su Tuva. Artyšas koncertavo renginiuose, išvyko į turą po kaimynines respublikas ir įrašinėjo savo dainas.
2019 m. jis ir jo civilinė žmona Darija susilaukė vaiko, o Artyšas atidarė savo studiją – ten įrašinėjo ir savo dainas, ir kūrinius kitiems atlikėjams. Savo „Youtube“ kanale jis sakė, kad studijai skirtai įrangai – mikrofonui, garso plokštei ir kitiems įrenginiams įsigyti – sesuo pasiėmė paskolą, kad jis galėtų „įrašyti bent vieną normalią dainą“. Artyšo puslapyje „VKontakte“ galima rasti skelbimų, kuriuose jis siūlo „koncertų organizavimo“, „nuotraukų ir vaizdo įrašų redagavimo“, „muzikos įrašų leidybos“ paslaugas.
Paskutinį vaizdo klipą su savo daina Artyšas paskelbė 2020 m. rugsėjį. „Atėjo permainų vėjas, tai malonumas. Pajusk, brolau, gryną orą", – šį tekstą Artyšas paskelbė prieš pat šaukimą į armiją. Tarnauti jis išvyko 2020 metų rudens pabaigoje, prieš tai savo grupėje „Vkontakte“ paskelbė apklausą „Ar baigti muzikos įrašų leidybos karjerą ar ne?
Netrukus šioje grupėje pasirodė nuotraukos iš kareivinių, kuriose šypsosi nusiskutęs Artyšas. Paskutinis įrašas grupėje buvo datuojamas 2022 m. sausio 3 d. – Artyšas apsirengęs uniforma ir guminiais batais.
Pasak Darijos, jis buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau nenorėjo tapti kariškiu: „Jis kažką pridarė [karinėje tarnyboje], ir tikriausiai jie patys [vadybos atstovai] privertė [pasirašyti sutartį]. Taigi jis pasirinko sutartį".
„Artyšas buvo išsiųstas tarnauti į tankų dalinį Jelnijoje, netoli Smolensko, ir iš ten retkarčiais grįždavo namo. 2022 metų vasarį Artyšas paskambino žmonai ir pasakė, kad jie siunčiami į Ukrainą. Kovo 10 dieną jis vėl perskambino – šį kartą iš Ukrainos. Jis sakė, kad yra gyvas ir sveikas“, – prisimena Darija.
Tą pačią įvykių chronologiją pasakoja ir Artyšo kolegų artimieji.
Dar kelių jaunų rusų istorija
Irinos vyras, 21 metų sutartininkas Dmitrijus, kaip ir Artyšas, vasario pabaigoje išvyko į Ukrainą. Pora susituokė vos prieš kelis mėnesius, spalį. Irina prisimena: „Ir du mėnesius negyvenome normaliai dėl pastovių jo išvykų“.
2022 m. pradžioje Dmitrijus išsiuntė savo žmoną iš karinio miestelio, kuriame jie gyveno, pas tėvus. O vasario 26 d. jis paskambino žmonai iš Belgorodo srities – prieš pat išsiuntimą į Ukrainą.
„Kovo 10 d. jis paskambino ir pasakė, kad su juo viskas gerai, kad jie net nešaudo, o tik sėdi apkasuose“, – prisimena vyro skambutį ji.
Aleksejus, sutartininkas iš kito Rusijos karinio dalinio, vasario 26 d. įžengusio į Ukrainą ir pasistūmėjusio Charkovo kryptimi, iš karto perspėjo savo žmoną, kad „bendravimo nebus“.
Kovo 13 d. jis paskambino ir pasakė, kad viskas gerai.
„Blogai, bet normalu“, – prisimena Natalija.
„Jie tiesiog nenorėjo jo tempti“
Remiantis BBC skaitytais vietiniais pokalbiais socialiniuose tinkluose, Rusijos kariuomenė Malaja Rogan galėjo įsikurti jau vasario 27 d. „Mano brolis nuvažiavo į Malają Rogan. Ten buvo labai daug rusų kareivių, [...] kai važiavo atgal, nukreipė į juos tanko pabūklą, prasidėjo apšaudymas, jis vos grįžo“, – taip kovo 2 d. pokalbyje apibūdino savo brolio kelionę į Malaja Rogan vietos gyventojas.
„Į mano tėvų kiemą įvažiavo tankas, o rusų kariškiai apsigyveno jų rūsyje. Ten atvyko daugiau ar mažiau adekvatūs rašistai, sako: „Eik iš čia, tėtuk.“ Ir jie nuėjo pas draugus kitame kaimo gale“, – prisimena savanoris Viačeslavas Ilčenka. Apie tai, kad rusų kariškiai gyveno vietinių gyventojų namuose, o kiemuose dėliojo karinę techniką, žurnalistams pasakojo ir kiti kaimo gyventojai.
Dėl pažeistų elektros perdavimo linijų kaime dingo elektra, komunikacijos, trūko maisto ir vaistų. Dėl apšaudymo žmonės slėpėsi rūsiuose, o kai kurie lankė vietinę mokyklą. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, kovo 13 dieną Rusijos kariškis, kaip įtariama, įžengė į mokyklos pastatą ir ne kartą išprievartavo mokykloje su šeima pasislėpusią 31 metų moterį. Moteris žmogaus teisių aktyvistams pasakojo, kad kariškiai ją sumušė ir peiliu pjaustė veidą, kaklą ir plaukus.
Ukrainos prokuratūra taip pat apkaltino Rusijos karius karo nusikaltimais Malaja Rogan mieste, ypač civilių, kurių kūnai buvo rasti išlaisvinus kaimą, nužudymu. Ukrainos žiniasklaida, remdamasi gyventojų pasakojimais, rašė, kad Rusijos kariuomenė apiplėšė vietos gyventojus ir išvarė juos iš namų. Be to, pasak Charkovo srities administracijos vadovo Olego Sinegubovo, būtent iš Malajos Rogan teritorijos Rusijos artilerija apšaudydavo Charkovą. Beveik mėnesį kaimas buvo okupuotas.
Kovo 25 dieną Charkovo garnizono vadas Sergejus Melnikas paskelbė apie Malajos Rogan ir aplinkinių kaimų „valymą“. Kovo 25-27 dienomis Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą prieš kaimą, Malajoje Rogan vyko mūšis, o jau po kelių dienų žinios apie galimus nuostolius pasiekė Rusijos karių artimuosius. Kai kurie karių kolegos, susisiekė su jų artimaisiais, viena iš jų – Irina.
Jos vyras, 21 metų sutartininkas Dmitrijus, negrįžo iš Malajos Rogan: „Pareigūnas man pasakė, kad kovo 26 d. vyko mūšis. Jie išėjo iš namo rūsio, vyko apšaudymai, baisūs sprogdinimai ir jie puikiai suprato, kad negali pasilikti ten. Mano vyras ėjo iš paskos, kulka pataikė į kelio girnelę, jis nukrito. O pareigūnas pasakė, kad jį bandė tempti. Bet jis yra toks didelis, 130 kilogramų. Mano nuomone, jie tiesiog nenorėjo jo tempti, galvojo: „Mes su juo neišeisime", ir turbūt paliko."
Aleksejaus žmona Natalija taip pat susisiekė su vyro kolegomis. „Man pasakė, kad jie sėdėjo namo rūsyje, o ten įskrido granata. Ukrainiečiai pasakė: „Pasiduokite“ Vyras atsakė: „Aš sužeistas, pabandysiu išlipti.“
„Mano vyras buvo sunkiai sužeistas ir negalėjo atsikelti. Tai papasakojo jo kolegos, kuriems pavyko pabėgti", – sako Natalija.
Su kai kuriais susisiekė Ukrainos kariuomenė, pavyzdžiui, Artyšo žmona Darija kovo 25 d. per „VKontakte“ gavo pranešimą iš nepažįstamo vartotojo: „Ukrainos žemėje mirė rašistas“. Prie pranešimo buvo pridėtas Artyšo paso nuotrauka. „Iš kur tokia informacija? – parašė Darija. Nuotraukoje jai atrodė, kad pasą laiko jos vyras („pirštas buvo panašus“, – rašė ji BBC korespondentui), todėl nebuvo visiškai tikra, kad Artyšas mirė.
Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms atkovojus Malają Rogan, paaiškėjo, kas galėjo nutikti kai kuriems į nelaisvę patekusiems Rusijos kariams. Kovo 26 d., Ukrainos žurnalisto Jurijaus Butusovo ir daugybės kitų „Telegram“ kanaluose pasirodė vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti Rusijos kariškiai – viename vaizdo įraše ukrainietis karys spardo ant žemės gulinčius uniformuotus vyrus, kitame – nusirengę kaliniai sėdi pikapo bagažinė. Kovo 27 dieną internete pasirodė ir vaizdo įrašas, kuriame, spėjama, Ukrainos kariškiai sušaudė suimtus Rusijos karius.
BBC spėlioja, kad vaizdo įrašas galėjo būti nufilmuotas kovo pabaigoje netoli pieno gamyklos Malaja Rogan mieste. Tai patvirtino neseniai atliktas Libération, Observer ir Le Monde tyrimas. Anksčiau vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas vaizdo įrašą pavadino surežisuotu. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Aleksejus Arestovičius pažadėjo, kad incidentas bus ištirtas, tačiau tyrimo rezultatai kol kas nėra pranešami.
Įvairūs šaltiniai praneša apie 27 Rusijos karius, kurie buvo paimti į nelaisvę Malajos Rogan rajone. O balandžio 9 dieną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų strateginės komunikacijos centras pranešė, kad netoli kaimo rasta masinė kapavietė, kurią Ukrainos kariškiai aptiko atsitraukus Rusijos kariuomenei.
„Jūsų vyras dingo be žinios, užteks jau skambinti“
BBC susisiekė su 7 vyrų iš Rusijos, tarnavusių kariuomenėje, artimaisiais, kurie prarado ryšį su jais po kovo 25 d. Visi jie patvirtino, kad vyrai buvo Malajos Rogan, o kai nebesusisiekė su kitais Rusijos kariuomenės daliniais, jie pradėti laikyti dingusiais be žinios.
„Aš rašiau prezidentui (Putinui - BBC), man atsakė, kad jie išsiuntė užklausą į ministeriją, sakė, kad aiškinsis, bet po to buvo tyla. Į Raudonąjį kryžių irgi rašiau, nieko nesako. Valdžia nieko nesako“, – prisimena Irina.
„Tiesiog grubiai pasakė, jūsų vyras dingo be žinios, užteks jau skambinti. Mes negalime duoti jokių dokumentų, kad jis dingęs be žinios", – pokalbį su kariniu daliniu prisimena Natalija.
Kodėl taip ilgai užtruko grąžinti žuvusių karių kūnus?
Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Kijevas ne kartą kėlė klausimą dėl neišgabentų Rusijos kareivių kūnų. Kovo 3 dieną Ukrainos geležinkeliai paskelbė, kad kūnų saugojimui ir gabenimui skirs 20 šaldomųjų vagonų.
Kovo pabaigoje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis interviu Rusijos žurnalistams sakė, kad Kijevas bando tartis dėl žuvusiųjų palaikų pervežimo, tačiau Maskva, atsakydama, „siūlo kažkokius maišus“.
Po dviejų mėnesių Ukrainos geležinkelių vadovas Aleksandras Kamyšinas pareiškė, kad automobiliuose saugoma mažiausiai 270 kūnų. „Rusai palieka savo žmones mūšio laukuose, o mes kasdien sudeginame 100 litrų dyzelinio kuro vienam automobiliui, kad galėtume laikyti šiuos kūnus – palaikyti temperatūrą šaldytuvuose“, – sakė jis žurnalui „Meduza“ (įtrauktas į Rusijos Federacijos „užsienio agentų“ registrą)
Tais atvejais, kai fronto linija sparčiai keičiasi, dažnai iškyla žuvusiųjų evakavimo ir dingusių žmonių paieškos problemos. Besitraukiantys daliniai ne visada turi laiko pasiimti žuvusių ir sunkiai sužeistų kolegų kūnus, o kai kurių kariškių (pavyzdžiui, išvykę į žvalgybą priešo pozicijose ar numesti į šalį artilerijos apšaudymo metu) nepavyksta rasti.
