Prisipažinsime - prašydami Teodoros Tabacki, aktyvios įvairių visuomeninių organizacijų narės, Serbijos socialdemokratų partijos Jaunimo skyriaus prezidentės, parašyti apie dabartinę padėtį Jugoslavijoje, truputį meilikavome. Rašėme, kad paprastai serbai yra įsivaizduojami nacionalistai. Reikia sugriauti šį stereotipą ir parodyti, kad yra ir kitaip manančių. Savo komentarą ji kaip tik ir pradėjo nuo atsakymo į šį klausimą.
Klausykit, dauguma serbų iš tikrųjų yra nacionalistai, klerikalai ir rojalistai. Iš karto po “demokratinės revoliucijos” ši ideologija tapo oficiali. Tuo pačiu metu - nors ir paradoksalu - ekstremizmas, kuris yra akivaizdus, nebekursto tolesnio karo. Dabar susiklosčiusią ideologiją galima pavadinti “realistiniu arba demokratiniu šovinizmu”.
Priešų ieškojimas, jų stereotipų kūrimas vis dar tęsiasi: po to, kai buvo demonizuoti “ustašiai” (kroatai), “šiptarai” (Kosovo albanai), musulmonai, atsigręžiama į “vidinius priešus”. Neapykanta nukreipiama į “NATO parsidavėlius“ (nevyriausybinės organizacijos) ar į homoseksualus. Netolerancija, sumišusi su brutalumu, smurtu, nukreiptu prieš kitą, giliai veikia politinę kultūrą. Dar reikia prisiminti skurdą, nedarbą, nusivylimą. Ir tai nėra suvokiama kaip itin svarbi problema.
Slobodanas Miloševičiaus gerbėjų nėra tiek daug - radikalai, moterys, vaikai.. Absoliuti dauguma serbų sutaria dėl reformų būtinumo. Patys svarbiausi debatai ar ginčai (kaskart vis daugiau matomi) dėl vidaus politikos yra atstovaujami dviejų krypčių. Viena jų yra personifikuota Vojislavo Koštunicos (federalinio prezidento), o kita - serbų valdžios. Miloševičiaus ekstradicija be Koštunicos žinios (o tai itin abejotina) ar nepaisant jo pasipriešinimo sustiprina serbų valdžios autoritetą, parodydama “Pono legalisto” silpnumą ir sykiu padarydama jį juokingą. Kartu tai kelia klausimą: “O kam reikalinga federacinė valstybė?” Naujos federacinės vyriausybės sukūrimas atrodo paskutinė apgailėtina pastanga išlaikyti tai, kas vadinama vis dar “Jugoslavija”. Siekiant patenkinti Koštunicos tipo konservatorius, buvo įvestas religijos dėstymas mokyklose, buvo priimtas įstatymas, leidžiantis sugrįžti princui. Ar dar reikia sakyti, kad šiuos kompromisus aš laikau visiškai neteisingais? Ypač žinant, kad tų, kurie tam nepritaria, skaičius yra beveik toks pat, kaip ir tų, kurie protestavo prieš etninį valymą ankstesniais metais (maždaug 100 žmonių, daugiausiai - 200, kuriuos aš pažįstu asmeniškai). Sakyčiau, kad Jugoslavija šiuo metu stengiasi išvengti konfrontacijos su likusiu pasauliu, tačiau jos politika toli gražu nėra demokratinė.
Aišku, itin sunku numatyti, tačiau aš labai abejoju pilietinio karo galimybe. Vis dėlto be Vakarų pinigų masių viltys (visų pirma viltys dėl geresnio ekonominio gyvenimo) gali būti nepateisintos ir situacija, kuri ir dabar yra nestabili, gali tapti visiškai nenumatoma (socialinės įtampos, populizmas, nacionalsocialistų sugrįžimas ir pan.).
Ketvirtadienį skaitykite Giedriaus Kiaulakio istorinę konflikto Jugoslavijoje apžvalgą.
