Liepos pabaigoje po septynerių metų konsultacijų žlugus Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) deryboms, Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Støre norvegų laikraščiui „Aftenposten“ pareiškė, kad tai signalizuoja apie naują pasaulio tvarką. Ministro teigimu, dar prieš kelerius metus Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga (ES) išspręsdavo visus ginčus. Kai jos sutardavo dėl sprendimo, taip dažnai ir būdavo. „Tos dienos jau suskaičiuotos. Nesėkmė Ženevoje turėtų paskatinti mus sukurti tokią pasaulio tvarką, kuri atitiktų naują erą“, – teigė J. G. Støre, atkreipdamas dėmesį į didėjančią Kinijos, Indijos ir Brazilijos įtaką. Indonezijos prekybos ministrė Mari Elka Pangestu irgi pareiškė, kad derybos žlugo dėl turtingų valstybių nesugebėjimo prisiderinti prie didėjančios minėtų valstybių įtakos.
Derybos Ženevoje buvo Kataro sostinėje Dohoje prasidėjusio proceso tęsinys. Dohos raundu vadinamas PPO koordinuojamas daugiašalių derybų ciklas dėl prekybos pasauliniu mastu liberalizavimo. Pirmasis susitikimas įvyko 2001-aisiais, derėtasi dėl pasaulinės prekybos principų, kurie būtų naudingesni besivystančioms ir skurstančioms šalims. Siekta, kad turtingų šalių prekyba taptų sąžiningesnė, kad jos sumažintų muitus besivystančių šalių gamintojams ir subsidijas saviesiems.
Susitarimas būtų buvęs ypač reikšmingas pasauliniam žemės ūkiui, mat prisidėtų prie dabartinių (neretai drastiškų) skirtumų išlyginimo – vargingiausių pasaulio šalių ekonomika dažnai agrarinė, dauguma gyventojų gyvena kaime, ir vienintelis jų pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis. Mažos ir nepasiturinčios šalys puoselėjo viltis su savo produktais patekti į ES, Junginių Valstijų ir Japonijos rinkas. Deja, šiuo konkrečiu atveju PPO generaliniam direktoriui Pascaliui Lamy nepavyko panaikinti prieštaravimų tarp Amerikos ir Kinijos bei Indijos, pastarosios dvi šalys dabar jau agresyviau gina savo interesus. Tradiciškai nesusitarta dėl subsidijų ir savo rinkos apsaugos priemonių.
Ne paskutinį vaidmenį nepavykusiose derybose suvaidino ir politinis aspektas – daugeliui, ypač turtingesnių, šalių sudėtinga pritarti pasaulio ūkį ir prekybą sulyginančioms taisyklėms, kurios tėvynėje, be abejo, nebus populiarios. Jungtinių Valstijų dienraščio „The New York Times“ kalbinti ekspertai tvirtina, kad pasaulinės prekybos taisyklės iš principo reikalingos kaip apsaugos priemonė nuo vis didėjančių protekcionistinių tendencijų.
Ekspertai jau vardija neigiamus padarinius, tarp kurių – pasaulinės ekonomikos augimo lėtėjimas ir didėjančios kainos. Pasak „The New York Times“, nesėkmė bent artimiausiu metu laidoja viltį pasiekti globalinį susitarimą, kuris leistų labiau atverti rinkas, pasauliniu mastu mažintų žemės ūkio subsidijas ir stiprintų pasaulinę prekybos sistemą. Ji taip pat pakerta pasitikėjimą pačia PPO – organizacija, kurios misija yra nustatyti tarptautinės prekybos taisykles. Be to, nesėkmė Šveicarijoje gali paskatinti daugelio kitų daugiašalių susitarimų pasirašymo trikdžius. Štai tokia galima grėsminga ir visapusiška griūtis.
„The New York Times“ konstatuoja, kad šios žlugusios derybos, aišku, nesunaikins pačios pasaulinės prekybos, ji ir toliau vyks pagal dabar galiojančias dvišales ar daugiašales sutartis, bet ne pagal PPO nustatytas taisykles. Kita vertus, kai derasi 153 dalyviai, sunku pasiekti bendrą visus tenkinantį susitarimą. Nežinia, ar apskritai įmanoma, o tai jau – daugiapoliškumo precedentas.
Taigi po gana gausių, bet neįpareigojančių eseistinių „pranašysčių“ tikrovė daugiapoliškumą įtvirtina tada, kai jai to prireikia. Kaip visada, ne idėjų, o ekonominių interesų kontekste. Jie „paaugo“ tiek, kad gali garsiai apie save pareikšti.
Kokios galimos dabartinių reikalų „humanitarinės“ pasekmės? Tiesą sakant, daugelis jų jau įvardytos ar jau ėmė ryškėti kaip tendencijos. Paskutinis skambesnis precedentas – nesėkme pasibaigęs referendumas Airijoje dėl naujos ES sutarties. Pasak Sofijoje veikiančio Liberalių strategijų centro vadovo Ivano Krastevo, teoriškai vienintelė logiška to pasekmė – „dviejų greičių“ Europa, arba institucinis ES paralyžius. Bet gyvenimas kaip visada turiningesnis: praėjus porai mėnesių po nesėkmės airių referendume ES bent kol kas nerodo žlugimo požymių ir, atsargiai laviruodama, juda į priekį, o paskutinė „Eurobarometro“ apklausa paradoksaliai parodė, kad Airijoje, pasirodo, ES šalininkų daugiau nei bet kurioje kitoje Bendrijos šalyje. Viena svarbesnių tokio apklausos rezultato priežasčių ta, kad po įstojimo 1973-aisiais Airija gavo iš ES subsidijų dvigubai daugiau, nei pati įnešė pinigų.
Šiaip airiai – ne vieninteliai Europos siurrealistai: prieš balsavimą Smaragdinėje saloje Europos politiniai lyderiai visi kaip vienas kuo įnirtingiausiai tvirtino, kad nesėkmė referendume bus mirties nuosprendis Lisabonos sutarčiai, iškart po referendumo nesėkmės tie patys lyderiai irgi visi kaip vienas ir taip pat įnirtingai pradėjo tvirtinti, kad iš tiesų nieko ypatingo neįvyko. Štai taip kaleidoskopiškai besikeičianti tikrovė įtvirtina „situacinį stilių“ politikoje. Toks naratyvinis „mobilumas“ vargu ar gali patikti, bet jį valdingai primeta daugybė naujų aplinkybių ir nenuspėjamų jų derinių. Sisteminiu atžvilgiu tokia padėtis artima PPO kuruojamų derybų peripetijoms, mat nenuspėjama įvykių raida koreguoja bet kokias prognozes ar lūkesčius.
I. Krastevas pagrindinėmis dabartinį pasaulį formuojančiomis tendencijomis laiko galingus demokratinius sąjūdžius (sakoma, kad paremti Baracko Obamos į Ameriką važiuotų ir nemažai europiečių) arba toliaregius autoritarus (seniai pripažinta, kad Vladimiras Putinas yra puikus strategas). Bulgarų analitikas cituoja „Azijos amžiaus“ ideologą, Singapūro politologą Kishore Mahbubani, teigiantį, kad Europa jau niekada negalės būti milžiniška Šveicarija. Pati Šveicarija bent kol kas dar gali pabūti, mat ją supa Europa. Europos nebesupa niekas. Pasirodo, „geležinė uždanga“ ne vien skyrė, bet ir saugojo. Jos nebėra, užtat yra internetas. Pavadinimas „Senasis žemynas“ gali likti nebent nostalgišku stilistiniu pasažu, „laidžiame“ pasaulyje daug energijos reikia taip pat ir tam, kad tiesiog išgyventum. Epitetas „senasis“ – ne pati tinkamiausia prekės ženklo turinio dalis iššūkių amžiuje.
Be abejo, toks pasaulis yra greitas, vis labiau ir nenuspėjamai susisaistęs, todėl gerokai pavojingesnis nei iki šiol. Visos patirtys peržiūrimos ir vienu didžiausių privalumų tampa itin greita orientacija. Amerikiečių leidinyje „Foreign Affairs“ publikuotame straipsnyje „Bepolis pasaulis“ (05 12) konstatuojama, kad bepoliškumas yra dėsninga globalizacijos pasekmė, taigi klasikinė dialektika tebegalioja, nors ir labai komplikuotu pavidalu. Gyvenimas dabartiniame pasaulyje sudėtingas ir nelengvas, o pastangų stabilumui išlaikyti paprastai reikia labai daug. Tiesą sakant, pastarųjų dienų įvykiai tą patvirtina labai akivaizdžiai.
Arūnas Spraunius
