Iranas švenčia 30-ąsias islamiškosios revoliucijos, per kurią buvo nuverstas provakarietiškas šacho režimas, metines. Į valdžią atėjus ajatolai Khomeiniui, Iranas tapo islamistine valstybe. Pateikiame dviejų eilinių Irano gyventojų nuomonę apie 1979 metų įvykius. 51 metų Nourinas pats dalyvavo revoliucijoje ir išreiškia savo nusivylimą jos rezultatais, o jaunesnės kartos atstovas Raminas, kuris būtent ir gimė 1979 metais, didžiuojasi revoliucijos pasiekimais.
Nourinas, 51 metai, Teheranas
Mes manėme, kad šachas yra visų problemų priežastis, todėl atsikratydami jo režimo mes atsikratysime ir visų savo problemų. Dabar matau, kad dalykai, tokie kaip nemokamas švietimas, kuriuos tuo metu priėmiau kaip duotybę, iš tikrųjų buvo privilegijos. Aš augau neturtingoje kaimo šeimoje, bet galiausiai vis viena ėjau į universitetą.
1979 metais aš buvau Teherano universiteto studentas ir aktyviai dalyvavau revoliucijoje. Aš nepalaikiau islamiškųjų pažiūrų, palaikiau kairiąsias grupes. Didžiąją laiko dalį mes buvome gatvėse, skandavome šūkius. Mums buvo labai smalsu pamatyti, kas nutiks. Mūsų viltys apie laisvę ir teisingumą buvo labai miglotos, aš nemanau, kad turėjau supratimą, ką visa tai iš tikrųjų reiškia.
Pokyčiai įvyko netikėtai. Labai greitai mes supratome, kad senasis režimas pasitraukė, o į jo vietą stojo naujasis. Jie pradėjo atleidinėti kai kuriuos profesorius ir vertė universitetą veikti pagal islamiškąsias taisykles. Tuomet 1980 metais jie uždarė universitetus. Aš ir dauguma mano draugų buvome išmesti – jie man pasakė, jog neturiu teisės studijuoti.
Kai po dvejų metų universitetai vėl buvo atverti, aš kartu su dauguma kitų patekau į juodąjį sąrašą. Jie areštavo mane ir aš metus praleidau Evino kalėjime. Liko labai blogi prisiminimai, tad net ir po 24 metų nėra lengva apie tai kalbėti. Buvau paleistas, nes jie neturėjo nieko prieš mane. Aš galėjau matyti kai kuriuos žmones visiškai palaužtus kalėjimo patirties, turiu omenyje, visiškai palaužtus. Jų jausmai, jų asmenybės.
Į universitetą vėl buvau priimtas 1988 metais. Gyvenimas tuomet buvo sunkus dėl karo su Iraku. Apskritai man prireikė 15 metų, kad įgyčiau elektros inžinieriaus diplomą.
Daugiau nei 70 proc. mano artimiausių draugų paliko šalį. Aš jaučiu didelį liūdesį ir apgailestauju žvelgdamas atgal į revoliuciją, apgailestauju dėl visų metų, kuriuos praradome. Jei šachas nebūtų buvęs toks netolerantiškas kritikai, manau tauta būtų galėjusi nueiti kitu keliu.
Jei dabartinė sistema nesikeis, aš bijau, kad mes susidursime su kita situacija, kuri sukels rimtas pasekmes.
Raminas, 29 metai, Teheranas
Aš manau, kad istorijoje apie Irano revoliuciją išliks ne nuniokojimai, kančios ir nužudytų žmonių skaičiai, tačiau jos pasiekimai: nepriklausomybė, pasitikėjimas savimi. Iranas žengė didelius žingsnius į priekį. Prieš 30 metų niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, kad mes galime paleisti kosminį palydovą ar turėti prieigą prie branduolinės technologijos. Sunku būti iraniečiu ir nesididžiuoti palydovu.
Per pastaruosius 30 metų pasiekta ir didžiulė pažanga žmogaus gyvenime: daugiau žmonių turi prieigą prie geriamojo vandens, didėja gyvenimo trukmė.
Aš žinau, kad mano tėvų karta yra mažiau patenkinta rezultatais. Jie matė aštuntojo dešimtmečio aukso amžių Irane, kai iš prekybos nafta gauti pinigai buvo investuoti į Irano ekonomiką ir pragyvenimo lygis kilo. Manau, jog jie galvoja, kad per pastaruosius 30 metų padėtis šalyje prastėjo.
Tačiau mano karta augo per 8 karo su Iraku metus ir vėliau vykusią rekonstrukciją. Taigi man situacija Irane tik gerėjo. Aš manau, kad tai iš esmės paaiškina požiūrių skirtumus. Tai nereiškia, kad esu viskuo patenkintas, pavyzdžiui, socialiniais apribojimais ar prasta socialinės sferos vadyba. Aš nemanau, kad vyriausybės turi kištis į privačius žmonių gyvenimus.
Taip pat tiesa, kad plačiai išplitusi yra korupcija. Tačiau tai yra istorinė problema, su kuria mes susiduriame pastaruosius 200 metų.
Čia mes turime tokių galimybių, kokios neegzistuoja labiau išsivysčiusiose šalyse. Aš esu investicijų bankininkas, o Europoje turėčiau būti įkopęs į šeštąjį dešimtmetį, kad galėčiau užimti tokį aukštą postą.
Aš gyvenau ir studijavau užsienyje, o turint tam tikrą tarptautinę patirtį daryti pažangą galima žymiai greičiau.
Iranas šiandien yra viena iš labiausiai nepriklausomų, savimi pasitikinčių ir „savipakankamų“ valstybių planetoje. Po amžių, kai buvome silpni, tai kažkas, kuo galime didžiuotis.
Aš nesu vienas tų, kurie teigia, kad islamiška valstybė greitai išnyks, tačiau aš manau, jog tam, kad būtų tvirta, ji turi išmokti sugyventi su socialinėmis ir politinėmis laisvėmis.
