Visi vagys ir banditai turi vieną tikslą: kuo mažiausiomis pastangomis kuo daugiau pavogti ir neįkliūti. Tačiau beveik visiems svajonė pasigriebti didelį lobį ir išsisukti nuo teisingumo neišsipildo.
Viduramžiais taikių gyventojų vaizduotę kaitino kalbos apie plėšikus, kurie tykoja pakelėse, užpuola dvarus ir pilis. Keleivių, turinčių kapšus monetų, tada pasitaikydavo retai, už tai plėšikų medžioklė vyko nuolatos. Tuos, kuriems pavykdavo sugriebti didesnę sumą, pražudydavo jų pačių kvailumas ir nemokėjimas elgtis su pinigais. Taip nutiko ir Richardui Turpinui, po Robino Hudo žinomiausiam Anglijos plėšikui.
Koją pakiša godumas
Šis paprastas amatininkas XVIII amžiaus pradžioje Londono priemiestyje atidarė mėsinę. Tačiau sąžiningas darbas nebuvo labai pelningas. Mėsininkas ėmė vogti avis ir telyčias, bet įkliuvo. Jam pasisekė pabėgti ir prisidėti prie brolių Gregori gaujos, siautusios apylinkės miškuose ir plėšusios dvarus.
Štai ką rašo 300 metų senumo laikraštis: "Šeštadienį apie septintą valandą penki plėšikai įsiveržė į našlės Sheley namus Esekso grafystėje. Laikydami rankose pistoletus jie pagrasino, kad užmuš senąją ponią, jeigu ši nepasakys, kur laiko pinigus. Našlė atsisakinėjo, nors užpuolikai grasino įmesti ją į ugnį, bet sūnus viską pasakė. Banditai susišlavė šimtą svarų sterlingų, sidabrinę taurę, lėkštes ir kitus vertingus daiktus. Paskui nuėjo į rūsį, išgėrė kelis butelius vyno, išsikepė ir suvalgė mėsos." Visai kaip mūsų dienomis.
Gaują sugavo, bet Turpinas vėl paspruko. Kurį laiką jis vienas užpuldinėjo karietas ir diližanus. Paskui prie bandito prisidėjo Tomas Kingas. Pora darbavosi labai sėkmingai, kol jų nepražudė godumas. Turpinas atėmė iš pasiturinčio pono nuostabų žirgą ir, užuot pardavęs, pats ėmė jodinėti. Kilus įtarimui tvarkos sergėtojai surengė pasalą. Per susišaudymą Turpinas netyčia nušovė Kingą, o pats vėl paspruko.
Pasikeitęs pavardę plėšikas tapo arklių augintoju. Atrodė, jo svajonė galų gale išsipildė: buvo turtingas, niekam ir į galvą neateidavo, kad banditas Richardas Turpinas ir gerbiamas arklių augintojas Johnas Palmeris - tas pats žmogus. Tačiau jis nebuvo gabus verslininkas. Arklių ūkiui ėmus žlugti, Turpinas grįžo prie senojo verslo - vogimo, bet buvo pagautas, kalėjime atpažintas ir pakartas.
Parduos savi
Amerikoje pasibaigus pilietiniam karui daugelis jo dalyvių nenorėjo imtis darbo ir būrėsi į gaujas. Tarp šiauriečių išgarsėjo broliai Reno. Jie apiplėšė pašto vagoną ir pagrobė 16 tūkst. dolerių. Vyrai plėšikavo dvejus metus, kol įkliuvo į privačių detektyvų surengtą pasalą. Buvo sučiuptas tik vienas banditas, bet jis išdavė kitus. Kol gaujos nariai laukė teismo, įsiutusi minia įsiveržė į kalėjimą ir juos nulinčiavo.
Sėbrai buvo kalti ir dėl garsiojo Jesse Jameso žūties. Jis gana ilgai plėšė bankus ir traukinius. Pilietinio karo metais pietiečių pusėje kovojęs karys nesutiko pripažinti pralaimėjimo ir ėmė puldinėti šiauriečius. Dalis jo bendrų, drauge kovojusių kare, žuvo, kiti pasitraukė, juos pakeitė tikri banditai. Už Jameso galvą bankai paskyrė premiją. Kartą, kai vadas nusisegė diržą su pistoletais, vienas gaujos narių šovė jam į pakaušį. Visada atsiranda toks, kuris parduoda.
Bezdonių paslaptis
1908-ųjų birželio naktį Bezdonių geležinkelio stotelėje grupė lenkų nacionalistų, vadovaujamų Juzefo Pilsudskio, sustabdė traukinį, kuriuo buvo vežami Rusijos caro iždo pinigai, ir pagrobė 200 tūkst. rublių (mūsų dienomis tai prilygsta 4 mln. dolerių). Pinigai turėjo būti skirti tramvajaus linijai Vilniuje tiesti, bet atiteko lenkų pogrindžiui. Nors grupę sudarė 20 žmonių ir kai kurie jų buvo tardomi, išdavikų neatsirado. Po 11 metų J.Pilsudskis tapo maršalu ir Lenkijos valstybės galva, o trys tos grupės nariai - ministrais.
Beje, dėl Bezdonių pavadinimo. Skamba nelabai gražiai, bet taip yra todėl, kad įvyko paika klaida. Ją išaiškino Bronys Savukynas
(neseniai mirė). Prie to kaimo yra gilus ežeras. Caro laikų žemėlapiuose jis vadinamas "Bez-dna" - Bedugnis. Kraštą užėmus lenkams, kaimelis tapo Bezdany, o kai Lietuva atgavo Vilnių, mūsų žemėlapių sudarytojai pavadinimą sulietuvino. Atsirado - Bezdonys ir priežastis pasišaipyti kaimynams.
Kitas pavykęs banko apiplėšimas surengtas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tbilisyje. Jame dalyvavo jaunas gruzinų bolševikas Džiugašvilis, slapyvardžiu Koba. Vėliau jis tapo Stalinu.
Tbilisio centre buvo užpultas šarvuotas vežimas, gabenęs banko pinigus. Grobį plėšikai įmetė į briką, kurią vadeliojo poručiko uniformą vilkintis Koba. Šis ėmė visa gerkle šaukti, kad duotų jam kelią, nes vejasi banditus, ir pliekti arklius.
Grobis pasirodė esąs didžiulis, bet revoliucija naudos neturėjo, nes buvo vežami banko skolos lakštai. Jais galėjai mokėti tik įrodęs savo tapatybę ir lakštų kilmę. Valstybinis Rusijos bankas tuoj pat telegrafu išsiuntė įspėjimus, tad sąmokslininkams pavyko iškeisti vos porą lakštų.
XX amžiaus nusikaltimai
Kai 1929 metais prasidėjo Didžioji krizė, Amerikoje veikė keliasdešimt įvairaus plauko banditų. Žymiausi buvo nesugaunamasis Johnas Dillingeris ir meilužių pora - Bonnie ir Clyde'as. Jie veikė įžūliai, paskui save palikdami krūvas lavonų, mažuose miesteliuose užpuldinėdami bankų skyrius ir degalines. Gyveno tik šia diena, puikiai žinodami, kad jų laukia žūtis. Ir tikrai - Dillingerį pasivijo FTB agentų kulkos, o Bonnie ir Clyde'ą nušovė Teksaso policininkai.
XX amžiaus antroje pusėje pagrobti milijoną tapo sunkiau. Policija dirbo profesionaliau, o bankai pinigus laikė gerai apsaugotuose seifuose. Sėkmės galėjo tikėtis tik banditai, sugebantys parengti netikėtus planus. Jie bent kurį laiką pagyvendavo laisvėje.
Didžiausias, tobulai suplanuotas užpuolimas įvykdytas Anglijoje 1963 metais. Profesionalus vagis Reynoldsas subūrė gaują ir apiplėšė naktinį traukinį. Tąkart vienas užpuolimo dalyvis užkopė į semaforo bokštą, uždengė žalią šviesą ir pakabino raudoną žibintą. Traukiniui sustojus plėšikai įsiveržė į pašto vagoną ir, pritrenkę palydovą, išsinešė 2,6 mln. svarų sterlingų (dabar tai būtų 80 mln. dolerių).
Tada jiems pavyko sumėtyti pėdas, bet vėliau vienas gaujos narys įkliuvo ir išdavė kitus. Paspruko tik Reynoldsas, turėjęs didžiausią dalį grobio. Jis buvo pagautas po šešerių metų ir nuteistas dešimčiai metų. Atsėdėjo visus. Kitas gaujos narys Bigsas sugebėjo pabėgti iš kalėjimo ir išvykti į Braziliją, kuri Anglijai nusikaltėlių neišduoda. Čia gyveno iš sumaniai paslėptos savo grobio dalies. Tačiau gyvenimas svetur, paslapčiomis, be šeimos jam nepatiko. Norėjo bent mirti gimtinėje. Kai slapta grįžo į Angliją, buvo sugautas. Mirė tėvynėje, bet kalėjime.
Tuo ir baigėsi didžiųjų, gerai organizuotų vagysčių bei užpuolimų epocha, kaip prieš tai ginkluotų banditų epocha. Dar verta paminėti tik didžiausią banko apiplėšimą Prancūzijoje, nes jį įvykdė ne profesionalūs nusikaltėliai, o prancūzų desantininkai, karo Alžyre veteranai, priklausę pogrindinei nacionalistinei organizacijai OAS.
Vienas jų, Albert'as Spaggiari, labai nuobodžiavęs civiliniame gyvenime, sužinojo, kad požeminė Nicos banko "Societe General" saugykla yra netoli tos vietos, kur išeina kanalizacijos vamzdis. Jis susirado kelis karo veteranus, sulindo į tą vamzdį ir ėmė kasti tunelį. Darė viską, kaip buvo išmokę kare. Patys sau uždraudė rūkyti, gerti alkoholį, kavą. Norėjo būti geros sportinės formos.
Desantininkams pavyko pagrobti 60 mln. frankų, gausybę brangenybių ir pasprukti. Tačiau vieno užpuolikų meilužė, sužinojusi, kad mylimasis apgaudinėja ją su kita, pranešė policijai. Pagautas jis išdavė ir Spaggiari. O šis teisme sugebėjo iššokti pro langą. Nukrito ant stovinčio automobilio stogo, stvėrė motociklą ir dingo. Slapstėsi 13 metų, kol numirė.
Daugiau tokių apiplėšimų nepasitaikė. Mat banko apsaugos vadovybė pasirūpina, kad požeminis visiems prieinamas kanalizacijos vamzdis neatsirastų netoli pinigų saugyklos, o pavojingesni teisiamieji dabar uždaromi į metalinį narvą, kol vyksta procesas.
XXI amžiaus nusikaltimai
Mūsų dienomis godūs, norintys gerai gyventi žmonės žino, kad plėšti banką nėra prasmės. Daug produktyviau į tokią įstaigą įsitaisyti kaip kirminui į obuolį ir plėšti ne banką, o per jį - žmones. Pelnas nepalyginti didesnis, ir pavojaus beveik nėra.
Garsiausias naujos rūšies nusikaltėlis Bernardas Madoffas Jungtinėse Valstijose buvo sulaikytas gruodį. Jis sugebėjo išpumpuoti iš žmonių ir įstaigų 50 mlrd. dolerių. Veikė labai paprastai: mokėjo dideles palūkanas tiems, kurie atnešdavo pinigų, neva investuodamas juos, o iš tikrųjų mokėdamas palūkanas iš įplaukiančių vis naujų sumų. Tai vadinama piramide. B.Madoffas bus teisiamas birželį.
Gudrių apgavikų atsirado ir Islandijoje, kuri turi vos 315 tūkst. gyventojų, kur visi žino savo proprosenelius, yra arba giminės, arba pažįsta vienas kitą. Blondinai, malonūs, išsilavinę.
Šimtus metų islandai sunkiai dirbo, išgyveno ir skurdą, ir epidemijas. Paskui užtvenkė krioklius ir pristatė hidroelektrinių, karštu požemių vandeniu apšildė namus, naudodami modernią techniką gaudė žuvis ir jas eksportavo. Ginkluotei pinigų jie neleido, nes buvo saugomi karinės Amerikos bazės, todėl gyveno geriau nei kas kitas pasaulyje, kol neužvaldė godumas.
30 vyrų ir 3 moterys (visi finansininkai) sukūrė schemą. Sudėję pinigų įsteigė bendrovę. Čia turint ir 10 tūkst. eurų kapitalą galima kreiptis į banką ir gauti, nes visi pažįstami, milijono eurų paskolą, o paskui už ją nusipirkti to paties banko akcijų. Tie finansininkai už pasiskolintą milijoną po pusės metų gavo pusantro, paskui operaciją pakartojo dar keliolika kartų visuose trijuose šalies bankuose ir prieš mėnesį išnuomotu lėktuvu, prisikimšę lagaminus stambių kupiūrų, išskrido į Portugaliją, kur šilčiau ir kur stovi jų jachtos.
Kadangi akcijos parūpo ir paprastiems islandams, šie taip pat skolinosi pinigų ir jas pirko. Tik jiems taip gerai nepavyko, nes pasaulis suprato, kas darosi. Susumavus gyventojų ir bankų skolas paaiškėjo, kad jos 10 kartų didesnės nei visos šalies bendrasis vidaus produktas. Dabar vidutiniškai vienam islandui - vyrui, moteriai, vaikui - tenka 527 tūkst. dolerių skolos. Vidutinė keturių žmonių šeima staiga sužinojo, kad ji skolinga 2 mln. dolerių. Islandai norėtų pakarti sukčius, bet... viskas padaryta teisėtai.
Algimantas Čekuolis
