Kai kuriose pasaulio vietose šeimos planavimas vis dar yra tolima svajonė
Prieš tris dešimtmečius daugelis žinovų sakydavo, kad nuolat didėjantis gyventojų skaičius gali lemti globalinę katastrofą. Jie įtikinėjo, kad ekologinė katastrofa, karai dėl išteklių ir kitos tragedijos neišvengiamos, jei nebus imtasi radikalių priemonių „gyventojų skaičiaus bombai“ nukenksminti. Laimei, technologinių inovacijų, ekonomikos dinamiškumo ir sėkmingo gyventojų skaičiaus kontroliavimo strategijų derinys padėjo tą bombą nukenksminti ar bent jau atidėti jos sprogimą.
Praeitą savaitę Jungtinėms Tautoms minint Pasaulio gyventojų dieną (World Population Day), buvo priežasčių džiūgauti. Atsižvelgdami į mažėjančius gimstamumo rodiklius ne tik turtingosiose Europoje ir Japonijoje, bet ir skurdžiose šalyse, tokiose kaip Bangladešas ir Kenija, gyventojų skaičiaus ekspertai perrašinėja savo ilgalaikius scenarijus. Stan Bernstein iš Jungtinių Tautų Gyventojų fondo (United Nations Population Fund – UNFPA) netgi tvirtina, kad „tai yra viena puikių vystymosi sėkmės istorijų per pastaruosius 40 ar 50 metų“, nurodydamas, kad aktyvus šeimos planavimo priemonių naudojimas besivystančiose šalyse nuo 10–12 proc. XX amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje išaugo iki daugiau nei 60 proc. šiandien.
Tai skamba įspūdingai, bet yra ir kita, ne tokia linksma gyventojų skaičiaus istorija. Nors apskritai pasaulis sėkmingai tvarkosi su gyventojų skaičiaus problema, padėtis vis dar atrodo niūriai tarp neturtingiausiųjų. Mona Byrkit iš labdaros organizacijos CARE tai vadina gyventojų skaičiaus kontroliavimo judėjimo „didžiuliu neužbaigtu reikalu“.
Praeitą savaitę išleistoje ataskaitoje Pasaulio Banko ekspertai parodė, kad 35 valstybės (31 iš jų yra Subsacharinėje Afrikoje) smarkiai atsilieka – jų gimstamumo rodikliai labai aukšti, o šeimos planavimo priemonių prieinamumas ribotas. Organizacijos tyrinėtojai parodė, kad, skirtingai nei posovietinėse šalyse, kurios santykinai sėkmingai pagerino kontraceptinių priemonių prieinamumą, afrikietės per dažnai yra priverstos darytis prastai atliekamus abortus, kurie yra tarsi paskutinis įmanomas kontraceptikas ir jo pasekmės kartais mirtinos.
Vienai iš ataskaitos autorių Sadia Chowdhury ypač kelia susirūpinimą tai, ką organizacija vadina „nepatenkintu kontracepcijos poreikiu“: skirtumas tarp to, kiek vaikų moteris, tarkim, Afrikos kaime, norėtų turėti, ir to, kiek vaikų ji galiausiai pagimdo. Net ir atsižvelgiant į visus kultūrinius ir ekonominius faktorius, kurie gali paskatinti tokias moteris pagimdyti daugiau vaikų nei jų seserys turtingose valstybėse, vis tiek neatitikimas atrodo didžiulis.
Kodėl taip atsitinka? Pinigai nėra pagrindinė priežastis. Daugelyje besivystančių valstybių kontraceptinės priemonės teoriškai per valstybines institucijas yra prieinamos skurstantiesiems nemokamai arba už minimalią kainą. Bėda ta, kad šios biurokratijos dažnai yra neefektyvios, turi per mažai darbuotojų ir negali tinkamai dirbti kaimo vietovėse.
Neabejotinai tam įtakos turi politika. Vienas veiksnys, kaip teigia M. Byrkit iš CARE, yra G. Busho administracijos socialinis konservatizmas, apsunkinantis gaunantiems iš Amerikos finansavimą (pavyzdžiui, kovai su ŽIV/AIDS) galimybes netgi dirbti su labdaros organizacijomis, konsultuojančiomis dėl abortų. Kita problema yra praeinanti politinė proga. Sėkmingas gyventojų skaičiaus apribojimas daugelyje pasaulio vietų gesina rėmėjų entuziazmą. S. Bernstein iš UNFPA lygina tai su situacija, kai pirmieji nubėgę maratoną dar prieš kitiems bėgikams kertant finišo liniją paskelbia, kad lenktynės baigėsi.
Jei bloga politika sąlygoja siaubingus rezultatus, tai atvirkštinis teiginys irgi turėtų būti teisingas. S. Chowdhury nurodo savo gimtojo Bangladešo sėkmę; ji teigia, kad politinė valia ir moterų įgalinimas gali lemti sėkmę net ir neturtingoje valstybėje. Politikos fronte yra ir kitų teigiamų ženklų. Neseniai JT pačiu laiku nusprendė, kad gyventojų skaičiaus reguliavimas turėtų būti vienas iš jos išliaupsintųjų Tūkstantmečio plėtros tikslų.
Parengta pagal The Economist
