Šiaurės Korėjoje – siaubingas maisto produktų deficitas. Elektra įjungiama ir išjungiama be jokio reguliaraus principo. Valstybė ir toliau be gailesčio žiūri į bet kokią kritiką ar alternatyvų gyvenimo būdą – pavyzdžiui, krikščionybę. Geriausia, ko savo gyvenime gali tikėtis Šiaurės Korėjos gyventojas, su laikina viza bėgti į Kiniją, o ten, jeigu labai labai pasisektų, susirasti darbą gamykloje.
Tačiau bent jau yra duomenų, kad Šiaurės Korėjos gyventojai bent jau pradėjo geriau suvokti savo skurdą, nes dabar jie paprasčiausiai žino daugiau apie tai, kas vyksta užsienyje. Praėjusią savaitę Laura Ling, buvusi „Current TV“ žurnalistė, kuri keletą mėnesių praleido kalėjime Šiaurės Korėjoje, papasakojo, kad tai, ką pasauliui bando demonstruoti Kim Jong Unas, yra paviršutiniška, kaip niekada. „Nepaisant baimės kultūros, kuri yra tiesiog persmelkusi Šiaurės Korėjos visuomenę, produktų deficito ir gulagų stiliaus stovyklų, kuriose laikoma nuo 150 iki 200 tūkstančių kalinių, yra požymių, kad mirtini vyriausybės gniaužtai ima braškėti“, – tvirtina L. Ling. Ji tvirtina, kad pasienio rajonuose jau galima „pagauti“ kaimyninės Kinijos televizijos kanalus, todėl dalis Šiaurės Korėjos gyventojų jau turi prieigą prie užsienio naujienų.
Jeigu per Kim Jong Uno valdymo laikotarpį mes kažką ir sužinojome, tai tik tai, kad permainoms reikia laiko. Pajamų skirtumas – natūrali ekonominio vystymosi dalis, teigia ekspertai. Ir nors yra blogai, kad žmogus, Šiaurės Korėjoje nusprendęs paskaityti Bibliją, gali būti nužudytas, vis dėlto progresas reikalauja kantrybės.
