Prieš mėnesį Graikiją sudrebinusių demonstracijų vaizdai ilgai nenyko iš pasaulio žiniasklaidos pirmųjų puslapių. Dabar riaušių nematyti, tačiau jaunimas vis tiek nerimsta, nes dainuojančios revoliucijos pietuose nepopuliarios.
Molotovo kokteiliai, gaisrai, žiaurūs policininkai, vandalizmas, studentų areštai, beisbolo lazdos ir akmenys rankose, po tamsiais šalikais ir motociklininkų šalmais paslėpti veidai, stambaus masto riaušės, nedarbas, kaltinimai vyriausybei, spaudoje išsakomos skirtingos nuomonės apie tai, kas vyksta. Taip Graikija atrodė gruodžio pradžioje. Sausio viduryje viskas gerokai aprimę, tačiau masė jaunų žmonių vis tiek nori kažką keisti, todėl įvairūs visuomeniniai renginiai, turintys demonstracijų atspalvį, vyksta ir toliau. Dažnai šių demonstracijų siekiai nėra aiškiai įvardijami, tik skamba šūkiai: „Duokit pinigų!“, „Mažinkit nedarbą!“, „Žudikai!“, „Mirtis imperializmui!“ ir pan. Analitikai kalba, jog riaušes nulėmė daug veiksnių - ekonominės krizės padariniai, ne pats geriausias policijos įvaizdis, tų pačių policininkų tyčia ar netyčia nužudytas penkiolikmetis, globalizmo priešininkų bei komunistinės ideologijų saldus teorinis pranašumas prieš kapitalizmą ir apskritai žmonių noras ką nors daryti.
Koncertas prieš smurtą
Sausio 11-osios vakarą Atėnuose, aikštėje netoli Akropolio, vyko koncertas prieš Izraelio smurtą Gazoje. Roko koncertas palestiniečiams paremti buvo surengtas tiesiog ant sunkvežimio. Dalyvių apie tris keturis šimtus, daugiausia jaunimas. Šalia būriavosi kelios grupelės jaunuolių su raudonais raiščiais ir plakatais, kuriuose graikiškai užrašyta: „Imperializmas miršta“. Į klausimą „ką čia veikiate?“ vienas jų ryžtingai atšovė – „Saugome“. Vėliau patikslino: „Saugome koncertą nuo „mentų““. Buvo matyti beisbolo lazdos, motociklininkų šalmai, daugelis dalyvių ryšėjo skareles.
Aktyvistas Yanakis
Yanakis - vienas iš „sargų“ aktyvistų. Po pirmųjų klausimų į mane žvelgia su nepasitikėjimu, kuris sustiprėja išsitarus, jog esu iš Lietuvos. Tada garsiai paskelbia, kad Lietuvoje uždrausta komunistų partija. Aplink mus susispiečia 7-8 aktyvistai, pasiryžę žaibiškai man išaiškinti, ką reikia uždrausti, o ko nevertėtų. Suabejojus, ar Lietuvoje komunizmas iš tiesų uždraustas, jaunieji kovotojai šiek tiek atlyžta ir atveria širdis. „Mes norime keisti pasaulį, mūsų vyriausybė supuvus ir bando mus užgniaužti siųsdama „mentus“, kurie stovi už kampų arba vaikščioja apsirengę kaip civiliai, paslapčia filmuodami mūsų veidus. Bet jie bijo, supranti, bijo pasirodyti čia, nes iš karto pajustų, su kuo turi reikalą“, - dėsto vienas.
Į klausimą, kokie jų tikslai ir idėjos, atsakoma reikšmingai susižvalgius: „Parodyti visiems, kad mums rūpi Gaza ir kad mes nenuleisime rankų, jeigu vyriausybė ir toliau rems Izraelį“.
Graikijos komunistai žavisi Stalinu
Kitoje koncerto dalyvių pusėje - šiek tiek taikesnių „sargybinių“ būrelis, linkęs draugiškai pasikalbėti. Laužyta anglų kalba karštai pradedamos dėstyti Markso ir Lenino tiesos. Pasirodo, visi žmonės su raudonais raiščiais ant kairės rankos priklauso komunistų partijai. Dauguma jų - studentai. Visi labai atsargūs, nesako savo vardų, pavardžių, nepasakoja apie save. „Čia tokia situacija, tikiuosi, supranti“, - diplomatiškai paaiškina vienas.
Stavrosas, Atėnų universitete studijuojantis technologijas, draugiškai išdėsto padėtį: „Dėl visų riaušių kalta vyriausybė, ji padlaižiauja Izraeliui, nors nužudytų žmonių Gazoje jau gerokai per tūkstantį, Marksas sakė tiesą savo veikaluose, jo sistema buvo teisingiausia iš visų iki šiol sukurtų“. Į klausimą, kaip jis vertinąs Sovietų Sąjungą ir stalinizmą, atsakymas nuskamba kaip atmintinai išmoktas: „Stalinas buvo geras, tik vėliau Brežnevas ir Chruščiovas iškraipė komunizmo esmę. Stalinas iš tiesų tiek daug žmonių nenužudė, tai tik kapitalizmo propaganda, Stalinas ir Leninas sukūrė gerą valstybę“. Kaip kontrargumentą priminus Ukrainos holodomorą, gulagus ir papasakojus apie savo senelius bei mamą, išvežtus į Vorkutą, taip pat tai, kad Lietuvoje kone kiekvieną šeimą palietė „geraširdiška“ Stalino politika, vaikinukas pritrūksta mintinai išmoktų atsakymų. „Mes partijoje kaip tik dabar ir studijuojame istoriją, kad pasimokytume iš praeities klaidų ir ateityje jų nedarytume“, - atsako. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.
Pasiskolinę ideologijų
Vis dėlto pakalbėjus dar su keliais graikų aktyvistais neatrodo, kad bent vienas iš jų būtų studijavęs komunizmo istoriją ir jos pamokas. Visi niršta ant policininkų ir vyriausybės, išnaudoja kiekvieną progą protestams reikšti, niekina kapitalizmą. Jie jau spėjo pajusti įsiutusios minios jėgą, todėl nebando slėpti puoselėjamų galios ambicijų.
Graikijos miestuose policininkai jau tapo persona non grata. Policijos patrulių mašinos spardomos, apmėtomos viskuo, kas pakliūva po ranka. Visai kaip „senais gerais“ Prancūzijos revoliucijos laikais. Nemažai atsitiktinių praeivių nepraleidžia progos prisidėti prie riaušių. Tokie demonstrantai, pasak Stavroso, „nėra tikri komunistai“, jie nenešioja raudonų raiščių.
Įvykusios riaušės tapo proga pasireikšti visoms ultra pakraipos grupėms, kurios dažnai turi pasiskolintas ideologijas arba iš viso jų neturi, tačiau žūtbūt trokšta pademonstruoti jėgą, kylančią iš bendro jausmo, kad kovojama už ką nors labai svarbaus. Riaušės nepopuliarios ekonominio klestėjimo metu, tačiau sužydi prasidėjus sunkmečiui, kai vyriausybės sprendimai skaudžiai ekonomiškai paliečia didesnius visuomenės sluoksnius. Žmonės iškart pasinaudoja proga išreikšti savo nepasitenkinimą, išlieti nuoskaudas.
Siaubia, nesuprasdami kodėl
Šių dienų Graikijos riaušių pobūdį puikiai atspindi George'o Orwello „Gyvulių ūkis“. Jų dalyviai mėto Molotovo kokteilius ir siaubia traukinių stotis bei parduotuves nelabai suprasdami, kodėl taip daro. Tiesiog tai galimybė išlieti susikaupusį pyktį ir parodyti valdžiai, kad su jais reikia skaitytis. Dainuojančios revoliucijos pietuose nepopuliarios. Kalbinti graikai, gyvenantys provincijoje, nebuvo tolerantiški riaušininkams. „Nesuprantu, kam reikia deginti parduotuves, bankus, kas iš to laimi?“ - retoriškai klausė Yanis.
Lietuvoje ekonominis nestabilumas ir žmonių nepasitenkinimas auga geometrine progresija. Ar mūsų šiaurietiškam būdui atsilieps Graikijos įvykiai, parodys ateitis.
