Sudanas yra kryžkelėje tarp potencialios taikos ir galimo nacionalinio konflikto, kuris neabejotinai taptų žiauriausiu karu 2011 metais. Referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės, suplanuotas 2011 metų sausio 9 dienai, tikėtina, perskels šalį ir atsiras antroji pietiečių valstybė, už kurią jie taip ilgai kovojo. Jei referendumo rezultatas bus būtent toks, Pietums atiteks visos Sudano naftos atsargos.
Niekas nenustebs, kad ši istorinė akimirka gali atnešti ir netikėtumų. Valdžioje esanti Nacionalinė Kongreso Partija (NKP), atrodo, galėtų nuginčyti referendumo rezultatus. Derybos tarp NKP Šiaurėje ir Sudano žmonių Laisvės judėjimo Pietuose dėl problemų, kurios dalina šalį į Šiaurę ir Pietus, sustojo. Sudano ginkluotosios pajėgos bombardavo teritoriją prie sienos tarp Šiaurės ir Pietų. Darfūre žmogaus teisių ir humanitarinė situacija vis blogėja, o taikos klausimu ten įvyko nedidelė pažanga.
Visa tai turi būti peržiūrima NKP žmogaus teisių pažeidinėjimo ir sutarčių įžadų nesilaikymo patirties kontekste: daugiau nei 20 metų Sudano vyriausybė kovojo prieš Pietus, kuriuose žuvo daugiau nei 2 milijonai žmonių, Darfūre buvo vykdomas genocidas ir kiti žiaurūs dalykai, apytiksliai 400 000 žmonių žuvo. NKP manipuliavo žmonių grupėmis, kad pasiektų savo tikslus, tačiau patys ignoravo savo įsipareigojimus.
Jungtinės Valstijos pristatė paskatinimo priemones abiems pusėms, kad šios pasirinktų taiką. Buvo bijoma, kad po referendumo derybos tarp Pietų ir Šiaurės prives prie naujo karo.
Dauguma Europos šalių ir Europos Sąjunga apskritai nepasiūlė nieko, kas galėtų užtikrinti taiką. Europos politika šiuo atžvilgiu galėtų padėti stiprinti abiejų pusių argumentus už taiką.
Išaugusių įsiskolinimų palengvinimas, tolimesnis santykių gerinimas ir papildoma pagalba bei investicijos – tie veiksmai, kuriuos Europos valstybės galėtų atlikti iki sausio 9-os. Tai galėtų būti naujos sankcijos arba jau egzistuojančių sankcijų stiprinimas (aktyvų įšaldymas, draudimas išvykti, ginklų tiekimo embargas ir kapitalo rinkos sankcijos); padidintas bendradarbiavimas su Tarptautiniu Baudžiamuoju teismu dėl einamųjų ir potencialių bylų prieš atsakingus už karo nusikaltimus Darfūre ir Pietuose; naftos sandorių, sudarytų eurais, įšaldymas.
Jei būtų pristatyti efektingi „rimbai ir meduoliai“ bei nukreiptas dėmesys nuo karo, tarptautinė bendruomenė ir Sudanas galėtų sutaupyti daugiau nei 100 milijardų dolerių. Europa, pavyzdžiui, vietoj to, kad leistų pinigus ant taikos palaikymo ir humanitarinės pagalbos, galėtų tas lėšas dalinai skirti vystymuisi.
Europos Sąjunga galėtų atlikti svarbų vaidmenį referendumo eigoje, jei parodytų bendrą tarptautinę reakciją į įvykius Sudane. Didelė ir plačiai pripažinta Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misija turėtų išleisti griežtą ir savalaikę ataskaitą, kurioje būtų aiškiai išdėstyta, ar rinkimuose atsispindėjo Pietų Sudano gyventojų nuomonės. Toks įsiterpimas galėtų sutrukdyti politiškai motyvuotiems referendumo rezultatams ir sumažinti įtampą šalyje.
Europos valstybės gali nuspręsti, kils ar nekils karas Sudane 2011-ais metais. Vienas konkretus žingsnis gali turėti reikšmės tiems, kurie pasirenka taiką, ir paveikti tuos, kurie nardina šalį atgal į karą.
George'as Cloonis – aktorius ir labdaros fondo „Not on Our Watch“ įkūrėjas.
Johnas Prendergastas – projekto „Enough“ įkūrėjas ir knygos „Kova su žmogaus teisių nusikaltimais Afrikoje“ autorius.
www.project-syndicate.org