Paradoksalu, bet 34 šiemetinis Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimas vėl grįžo prie klausimo, dėl kurio grupė ir buvo suformuota - naftos kainos ir jų kilimo žala pasaulio ekonomikai.
Liepos 7-9 dienomis, kai Lietuvoje prekybininkai skaičiavo pelną, o visi kiti nuostolius po eilinio ilgojo savaitgalio, 8 didžiųjų pasaulio valstybių grupė G8 susirinko Japonijoje į savo kasmetinį neformalų forumą.
Istorinės šaknys
Didžiųjų valstybių susirinkimai spręsti aktualius politinius klausimus ir nustatinėti pasaulio tvarką prasidėjo prieš gerus du šimtmečius - 1815 metais įvyko Vienos kongresas, kai Napoleono Prancūziją sutramdžiusių šalių vadovai susirinko tartis, ką daryti su nugalėtu priešu. Kongresas buvo netikėtai našus, nes, be to, kad pakeitė Prancūzijos konstitucinę santvarką, o buvusį imperatorių pripažino kariniu nusikaltėliu ir iki gyvos galvos ištrėmė Antarktidos kryptimi, dar ir nustatė diplomatinių santykių taisykles, kurių tebesilaikoma ir dabar. Panašūs sąskrydžiai, kuriuose dalyvaudavo įvairaus lygio vadovai, vykdavo po kiekvieno didelio karinio konflikto ar bręstant didelei krizei.
1973 metais, po eilinio karo Artimuosiuose Rytuose, Vakarų pasauliui smogė rimta ekonominė krizė, nes nafta staiga ėmė kainuoti keliolika dolerių už barelį. Pagrindinis naftos atsargų naikintojas JAV jau kitais metais sušaukė į susitikimą Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Japonijos atstovus spręsti naujo ir gana netikėto iššūkio. Kitais metais prie šių valstybių prisidėjo Italija, o dar po metų - Kanada ir grupei prigijo G7 (Didžiojo septyneto) pavadinimas.
Per kelis metus Vakarų šalyse buvo įdiegtos gana veiksmingos energijos taupymo programos, naftos suvartojimas žymiai sumažėjo ir kainos vėl krito. Sunku pasakyti, kiek įtakos tam turėjo G7 grupės metiniai susitikimai, bet jei tai ir buvo tiesiog sutapimas, tai jis tikrai buvo tokių susitikimų naudai. Tradicija tebėra palaikoma iki šiol.
Abejonės dėl struktūros
G7 grupė buvo sudaryta remiantis iš esmės dviem kriterijais - į ją įtrauktos valstybės buvo industrinės (t.y., išvystytos ekonomiškai) ir demokratinės. Taigi, 6 grupės narės priklausė NATO blokui, o Japonija kariniu ir politiniu požiūriu iš esmės yra NATO bloko tąsa Azijoje.
Šiuo metu politinė situacija pasaulyje nėra tokia paprasta, kaip prieš 30 metų, todėl ir G7 grupės formavime yra nemažai loginių prieštarų. Labai neatsargus žingsnis buvo žengtas 1997 metais, kai iki tol svečio teisėmis susitikimuose dalyvavusi Rusija tapo pilnateise jau G8 grupės nare. Be abejo, toks Rusijos įtraukimas tuo metu buvo visiškai paaiškinamas, nes žlugus Sovietų Sąjungai Rusija buvo žengusi pirmuosius žingsnius demokratinės valstybės link. Šalyje vykdavo demokratiniai rinkimai, o laisvosios rinkos sąlygomis formavosi valdžiai paklusti nenorinčių turtuolių klasė. 1996 metais Borisas Jelcinas laimėjo antruosius rinkimus remdamasis finansine ir intelektine parama iš JAV, ir atrodė, kad Rusija nuo šiol tik artės prie vakarietiškų standartų, vertybių ir ydų. Kaip tik tokios euforijos fone Rusijai buvo padaryta išimtis ir ji avansu priimta į G8 grupę, į kurią nepateko Brazilija, Indija ir Meksika, nors jos tiek ekonomikos, tiek demokratijos prasme tuo metu gerokai pranoko Rusiją, iš esmės pranoksta ir dabar, nes Rusijos ekonomika yra labai trapi ir gali sužlugti dėl bet kokio energetinės konjunktūros pokyčio. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija akivaizdžiai pasuko diktatūros kryptimi, todėl nebelabai aišku, kodėl prie G8 negalėtų prisijungti „pasaulio fabrikas“ Kinija. Oficialiu lygmeniu šie klausimai kol kas delikačiai ignoruojami, bet viešosios nuomonės nenutildysi, ir vis garsiau girdimi balsai, kad Rusijos buvimas G8 kelia nemenkų prieštaravimų ir, ko gero, net smukdo grupės autoritetą.
Grįžimas prie ištakų
Per 33 susitikimus G8 grupė yra nagrinėjusi daug problemų. Paradoksalu, bet 34-asis šiemetinis G8 susitikimas vėl grįžo prie klausimo, dėl kurio grupė ir buvo suformuota - naftos kainos ir jų kilimo žala pasaulio ekonomikai. Aišku, kalbama ir apie Afrikos problemas, bet tas daroma be aistros, tik tarp kitko, „dėl padorumo“. Dar visai tikėtina, kad užkulisiuose vyksta Miuncheno tipo suokalbiai, pavyzdžiui, keičiamas Irakas į Gruziją arba Tibetas į prekybinę sutartį - susitikimas gi „neformalus“. Bet svarbiausia tema akivaizdžiai yra paieška algoritmo, kaip subalansuoti energijos išteklius nemažinant vartojimo, kad būtų prailginta šitos vargšės planetos agonija bent jau iki 2050-ųjų, o ten kaip Dievas duos.
Taigi, 34 metus dešimtys tūkstančių orių biurokratų ir landžių žurnalistų (paskutinį dešimtmetį nekviestų svečių teisėmis lankosi ir triukšmingi „antiglobalistai“) nuolat važiuoja susitikti į prabangius kurortus (skaičiuojama, jog šiemetinis susitikimas Japonijoje kainavo tiek, kad visą Afriką būtų galima aprūpinti priemonėmis, apsaugančiomis vaikus nuo maliarijos), ten priimamos pompastiškos rezoliucijos ir strategijos (didinti, gerinti, stiprinti...), ir tada paaiškėja, kad viskas vėl atsiduria tame pačiame atskaitos taške, kuriame viskas ir prasidėjo 1974-aisiais. Tik padėtis dabar kur kas blogesnė...
Giedrius Kiaulakis
