Norvegijos Nobelio premijos komitetas Nobelio premija yra apdovanoję tokias prieštaringai vertinamas asmenybes kaip Henry Kissingeris ar Yasiras Arafatas. Žurnalas „Foreign Policy“ pateikia 7 žmonių, kurie tikrai nusipelnė Nobelio taikos premijos, tačiau niekada jos taip ir negavo, sąrašą.
Pasiekimai: Mohandas K. Ghandis buvo dvasinis ir politinis Indijos judėjimo už nepriklausomybę lyderis ir pasisakė už nesmurtinį pasipriešinimą kaip priemonę socialiniams pokyčiams pasiekti. M. Ghandis 1921 metais iškilo į lyderio poziciją Indijos Nacionaliniame kongrese ir pavertė savo partiją masiniu socialiniu judėjimu, kurio pagrindinis tikslas buvo siekis užbaigti indų socialinę ir ekonominę diskriminaciją. Be to, buvo siekiama ir visiškos Indijos nepriklausomybės. M. Ghandis taip pat pasisakė už induistų „neliečiamųjų“ kastos emancipaciją, o taip pat skatino induistų ir musulmonų bendruomenių vienybę. Po Indijos nepriklausomybės paskelbimo jis oponavo šalies padalijimui į Indiją ir Pakistaną. M. Ghandis žuvo, kai jį 1948 metų sausio 30 dieną nušovė radikalus induistų nacionalistas.
Kodėl negavo prizo? Pats žymiausias per visą žmonijos istoriją pacifistas yra bene pats svarbiausias žmogus, negavęs Nobelio premijos. Nobelio fondas netgi turi sukūręs internetinę svetainę, kurioje paaiškina visą šią istoriją. Tarp kandidatų gauti premiją M. Ghandis buvo patekęs triskart: 1937, 1947 metais ir jau po mirties 1948-aisiais. 1937 metais komiteto patarėjas kritikavo M. Ghandžio kaip pacifisto ir politinio nepriklausomybės lyderio dvigubą vaidmenį. Patarėjas teigė, kad „jis dažnai yra kaip Kristus, tačiau staigiai tampa eiliniu politiku“.
Kai Indija ir Pakistanas 1947 metais tapo nepriklausomimis valstybėmis, M. Ghandžio triumfą aptemdė tarp šių valstybių kilę smurto protrūkiai. 1947 metais, augant įtampai tarp Indijos ir Pakistano, Nobelio komitetas pabijojo apdovanoti premija žmogų, kuris yra taip artimai susijęs su viena iš konfliktuojančių pusių. Be to, kaip manoma, komiteto sprendimą lėmė ir regioniniai bei rasiniai motyvai. Anksčiau apdovanojimus dažniausiai gaudavo tik baltaodžiai europiečiai.
Nors Nobelio komitetas svarstė galimybę 1948 metais suteikti premiją M. Ghandžiui jau po mirties, tačiau buvo nuspręsta paklusti paties Alfredo Nobelio valiai, kuria jis nurodė, jog apdovanojimas turi būti teikiamas tik gyvam žmogui. Tačiau tais metais premija apskritai įteikta nebuvo, nes esą nerasta tinkamo žmogaus jai gauti. Toks žingsnis, kaip manoma, reiškia, kad komitetas pripažino savo klaidą neapdovanodamas M. Ghandžio dar jam gyvam esant.
Pasiekimai: E. Roosvelt buvo pirmoji JAV dama ir viena iš pagrindinių feminisčių. Be to, ji buvo aktyvi pilietinių teisių advokatė ir tvirta Jungtinių Tautų Organizacijos pastangų skatinti taiką pasaulyje rėmėja. Savo vyro Franklino Delano Roosvelto inicijuoto Naujojo kurso politikos metu ji siekė padidinti vyriausybiniame aparate dirbančių moterų skaičių, ragino vykdyti specialias paramos moterims programas, priešinosi rinkiminiam mokesčiui afroamerikiečiams. Po F. D. Roosvelto mirties prezidentas Harry Trumanas paskyrė ją JAV delegate prie JT Generalinės Asamblėjos. E. Roosvelt prisidėjo rengiant JT Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Savo pavyzdžiu E. Roosvelt tiek JAV, tiek už jos ribų tapo simboliu ir paskata daugeliui nepriklausomų ir politiškai aktyvių moterų.
Kodėl negavo premijos? 1947 metais Nobelio komitetas svarstė galimybę premija apdovanoti tiek E. Roosvelt, tiek Sovietų Sąjungos ambasadorę Švedijoje Aleksandrą Kolontai. Taip buvo siekiama suartinti dvi konfliktuojančias Šaltojo karo priešininkes. Tačiau sumanymas nepavyko. Dar kartą premijai E. Roosvelt buvo nominuota 1955 metais, tačiau ir vėl bergždžiai. Galiausiai 1962 metais jos draugų ratelis ėmė raginti Nobelio komitetą, kad premija E. Roosvelt būtų suteikta jau po mirties. „Jei ji neužsidirbo premijos, tai jos nenusipelnė niekas kitas“ - taip kalbėjo JAV prezidentas H. Trumanas. Tačiau Nobelio komitetas atmetė tiek E. Roosvelt draugų, tiek JAV prezidento raginimą.
Pasiekimai: V. Havelas buvo pagrindinis kultūrinis ir politinis judėjimo, užbaigusio sovietų dominavimą Čekoslovakijoje, balsas. Po to, jam padedant, Čekija tapo NATO ir ES nare. Kaip dramaturgas jis rašė apmfletus apie sovietinę kasdienybę ir paskatino antisovietinius sentimentus visoje Rytų Europoje. 1979 metais V. Havelas buvo įkalintas. Jis buvo žymiosios Chartijos 77 signataras. Šioje chartijoje komunistinė valdžia buvo kaltinama pagrindinių žmogaus teisių negerbimu.
V. Havelo pastangas kulminavo 1989 metų Aksominė revoliucija, kuri nesmurtiniu keliu iš valdžios pašalino senąjį komunistinį režimą. V. Havelas netrukus tapo politiniu šalies lyderiu ir buvo išrinktas pirmuoju Čekijos prezidentu. Šį postą jis užėmė iki pat 2003 metų.
Kodėl negavo premijos? 1989 metais, kai V. Havelas sedėjo kalėjime, jo kandidatūrą premijai gauti pateikė JAV Atstovų rūmų narys Steny Hoyeris ir senatorius Dennisas DeConcini. Dar kartą premijai jis buvo nominuotas dešimtojo dešimtmečio pradžioje. V. Havelo galimybes gauti premiją veikiausiai sumažino tai, kad Nobelio komitetas stengiasi išlaikyti balansą tarp regionų ir apdovanojimą skirti vis skirtingo regiono atstovui. Tad V. Havelo galimybes sumažino faktas, kad 1983 metais Nobelio taikos premija buvo skirta Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo lyderiui Lechui Walęsai. Nors V. Havelas pats asmeniškai apdovanotas nebuvo, tačiau prisidėjo daug nominuodamas premijai kitus kandidatus. 1991 metais jis Nobelio premijai nominavo Birmos disidentę Aung San Suu Kyi. Moteris tais pačiai metais buvo apdovanota Nobelio taikos premija.
Pasiekimai: Ken Saro-Wiwa buvo Nigerijos aplinkosaugos aktyvistas ir rašytojas, rengęs nesmurtinį pasipriešinimą Nigerio deltos nuniokojimui, susijusiam su naftos gavyba teritorijoje. Būdamas regione gyvenančios Ogonio genties nariu, K. Saro-Wiwa įkūrė Judėjimą už Ogonio žmonių išlikimą. Šis judėjimas kovojo prieš Nigerijos karinės diktatūros ir kompanijos „Royal Dutch/Shell“ vykdomus naftos gavybos darbus, kurie nuniokojo milžiniškus dirbamos žemės plotus ir išnaikino žuvis. Jis rengė taikius protestus prieš kompaniją „Shell“ ir ragino ją išvalyti Nigerio deltos aplinką.
1993 metų sausį K. Saro-Wiwa į protestą surinko 300 tūkst. Ogonio genties narių, kurie reikalavo gauti daįl už prekybą nafta gaunamų pajamų ir įgyti tam tikrą politinę autonomiją. Kai K. Saro-Wiwos protestai tapo vis labiau matomi, Nigerijos vyriausybė, kuri buvo priklausoma nuo pajamų, gautų iš kompanijos „Shell“, aktyvistą suėmė ir, remdamasi melagingais kaltinimais, teisė kariniame tribunole. K. Saro-Wiwai egzekucija buvo įvykdyta 1995 metais. Jo mirtis sukėlė tarptautinį nepasitenkinimą.
Kodėl negavo premijos? Nobelio taikos premijai K. Saro-Wiwai jau po mirties buvo nominuotas 1995 metais. Iki tol jo kandidatūra svarstoma nebuvo. Tiesa, jis laimėjo prestižinį Goldmano aplinkosaugos prizą, kasmet skiriamą aplinkosaugos aktyvistams. Be to, jis buvo apdovanotas ir Švedijos Teisingo gyvenimo apdovanojimu, kuris dažnai vadinamas alternatyvia Nobelio premija.
Pasiekimai: Turint omenyje itin priešiškus Izraelio ir palestiniečių santykius, niekas kitas be Sario Nusseibeho nedėjo tiek pastangų siekdamas suartinti žydų bei palestiniečių bendruomenes. Nuo 1995 metų Al-Quds universiteto vadovo pareigas ėjęs ir nuo 2001 metų Palestinos Išlaisvinimo organizacijos atstovu Jeruzalėje dirbęs S. Nusseibehas buvo vienas iš pagrindinių kompromiso tarp Izraelio ir palestiniečių advokatų.
Jis sulaužė ne vieną iki tol palestiniečių bendruomenėje egzistavuusį tabu ir kalbėjo apie tai, kad nepraktiška būtų reikalauti teisės palestiniečių pabėgėliams teisės grįžti. Tačiau jis taip pat ragino ir nepamiršti žalos, kurią palestiniečiams padarė Izraelio okupacija. Pastaruoju metu jis kartu su buvusiu Izraelio saugumo tarnybos Shin Bet vadu Ami Ayalonu rengė iniciatyvą, kuri padėtų nutraukti jau ilgą laiką besitęsiantį Izraelio konfliktą su palestiniečiais.
Kodėl negavo premijos? Nobelio komitetas 1994 metais „už pastangas sukurti taiką Vidurio Rytuose“ apdovanojo Yasirą Arafatą, Shimoną Peresą ir Yitzhaką Rabiną. Tačiau, prabėgus 15 metui, padėtis regione atrodo tokia pati miglota, kokia buvo ir anksčiau, tad Nobelio komitetas atrodo nebėra linkęs svarstyti šio regiono atstovų kandidatūrų. Tačiau S. Nusseibeho pastangos sutaikyti palestiniečius ir žydus gali priversti komitetą pakeisti tokį savo požiūrį.
Corazon Aquino
Pasiekimai: C. Aquino buvo senatoriaus Benigno Aquino, kuris buvo pagrindinis Filipinus valdžiusio diktatoriaus Ferdinando Marcoso politinis oponentas, žmona. Kai senatorius B. Aquino 1983 metais grįžo iš išeivijos, jis buvo iš karto nušautas Manilos tarptautiniame oro uoste.
Po vyro mirties C. Aquino nusprendė pratęsti jo politinę kovą ir, kaip 1986 metais F. Marcosas paskelbė pirmalaikius rinkimus, opozicija susibūrė būtent apie šią moterį. Po to, kai, nepaisant kalbų apie rinkimų klastojimą, F. Marcosas buvo paskelbtas oficialiu rinkimų laimėtoju, C. Aquino šalininkai išėjo į gatves ir įvykdė tai, kas vėliau tapo žinoma kaip „Liaudies galios revoliucija“. Po šio nesmurtinio valdžios pakeitimo C. Aquino tapo pirmąja moterimi prezidente per visą Filipinų istoriją. Per jos prezidentavimo metus Filipinuose sėkmingai buvo įvykdyta demokratinė transformacija. Iš pareigų C. Aquino pasitraukė 1992 metais. Politikė mirė rugpjūtį.
Kodėl negavo premijos? C. Aquino Nobelio taikos premijai buvo nominuota 1986 metais, tačiau tuomet pralaimėjo Holokaustą išgyvenusiam Elie Wieseliui. Tiesa, tais metais jai pavyko laimėti gana svarų paguodos prizą – žurnalas „Time“ išrinko ją metų žmogumi.
Liu Xiaobo
Pasiekimai: Liu Xiaobo yra vienas iš geriausiai žinomų Kiniją valdančios Komunistų partijos kritikų ir vienas pirmųjų prodemokratiškos Chartijos 08 signatarų. Chartija, kuri buvo paviešinta 2008 metais ir kuri specialiai sumodeliuota remiantis V. Havelo Chartijos 77 pavyzdžiu, kritikuoja Kinijos požiūrį į modernizaciją kaip „pražūtingą procesą, kuris atima iš žmonių jų teises, pakerta žmogaus prigimtį ir griauna žmogiškąjį orumą“.
Universitete literatūros profesoriumi anksčiau dirbusio vyro, kuris jau anksčiau kalėjo už dalyvavimą 1989 metų Tiananmenio protestuose, areštas papiktino tarptautinę bendruomenę. Žmogaus teisių aktyvistai, tarp kurių buvo ir 3 Nobelio premijos laureatai, 2008 metų gruodžio 22 dieną nusiuntė Kinijos prezidentui Hu Jintao oficialų protesto laišką. JAV Kongresas spalio 1 dieną savo rezoliucijoje pasmerkė faktą, kad L. Xiaobo vis dar yra laikomas kalėjime. Rezoliucijoje taip pat teigiama, kad Liu pavyzdys „suteikė įkvėpimą milijonams žmonių tiek Kinijoje, tiek visame pasaulyje“.
Kodėl nelaimėjo premijos? Liu Xiaobo dar nė karto nebuvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Jis tapo žinomas tik praėjusiais metais paviešinus Chartiją 08. Kol kas neaišku, ar jo judėjimas kada nors sugebės mesti iššūkį valdančiajai Komunistų partijai. Tačiau, turint omenyje, kad šiemet yra minimos 60-osios Kinijos Liaudies Respublikos metinės ir 20-osios Tiananmenio protestų metinės, manoma, kad Nobelio komitetas gali pripažinti disidento nuopelnus.
