2012 metų spalį „Carnegie Endowment for International Peace“ užsakė socialinę apklausą, siekdami nustatyti požiūrį į Staliną Rusijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje. Rezultatai parodė, kad daugeliui sovietų tironas iki šiol yra gyvas. Iš šių valstybių tik Azerbaidžanas pradeda pamiršti sovietinę praeitį – jam turbūt įdomiau bandyti sekti Dubajaus pėdomis nei svarstyti apie sovietinę praeitį. Azerbaidžane net 22 proc. apklaustųjų apskritai nežinojo, kas yra Stalinas. Tarp Azerbaidžano jaunimo tokių buvo dar daugiau – net 40 proc.
Gruzijoje Staliną teigiamai vertina 45 proc. respondentų. Tačiau tai sietina su tuo, kad Stalinas turbūt yra labiausiai žinomas gruzinas ir išlieka galingu nacionalistų simboliu. Armėnijoje Staliną teigiamai vertina 25 proc., jau minėtame Azerbaidžane – 21 proc. apklaustųjų.
Giliausiai Stalino palikimas įsišaknijo Rusijoje. „Levada-centr“ apklausos duomenimis, 42 proc. Staliną įvardija kaip „visuomeninį veikėją, kuris turėjo didžiausią įtaką pasaulio istorijai“, o 28 proc. pareiškė, kad vertina jį teigiamai. Šie skaičiai demonstruoja stulbinamą Stalino populiarumo atgimimą.
Tiesa, straipsnyje pažymimas ir tam tikras paradoksas: „Kai važinėji po Rusiją, niekada nesuprastum, kad rusai Staliną laiko savo didžiu tautiečiu: niekur nepamatysi paminklų Stalinui ar jo portretų.“ Paminklai Leninui, priešingai sutinkami visur. Tačiau Leniną pamažu pamiršta: nuo 1989 iki 2012 metų jo populiarumas nukrito nuo 72 iki 37 proc.
Stalinas turi ypatingą statusą – jis yra „užslėptas herojus“. Rusijoje nėra visuotinai pripažintos posovietinės valstybės kilmės versijos, nėra ir konsensuso dėl savo komunistinės praeities suvokimo. Todėl ir siūlymai minėti Stalino atminimą iš dalies vykdomi. Oficialių asmenų pasisakymai apie Staliną – ne itin konkretūs, gyventojų nuomonė – ambivalentiška. Beveik 50 proc. respondentų sutinka, kad Stalinas buvo išmintingas lyderis, atnešę SSRS galią ir klestėjimą, o daugiau nei 50 proc. sutinka, kad Stalino represijos buvo „politinis nusikaltimas, kurio negalima pateisinti“. Maždaug du trečdaliai svarbiausiu laiko faktą, kad, vadovaujant Stalinui, Sovietų Sąjunga laimėjo karą.
Autorius pabrėžia: per 60 metų SSRS ir Rusija išgyveno „dvi su puse destalinizacijos fazės“, tačiau Stalino buvimą ir dabar nesunku pajausti žvelgiant į politinę Rusijos santvarką ir visuomenės santykius su valstybe.
Pirmą destalinizacijos bandymą vykdė Nikita Chruščiovas, antras bandymas buvo prie Michailo Gorbačiovo. Jis sudavė smūgį komunistiniam režimui. Tačiau Borisas Jelcinas, susidūręs su ekonomine krize ir aršia komunistine opozicija, netęsė destalinizacijos valstybiniu mastu.
Vladimiras Putinas pasirėmė „stiprios valstybės su bejėge tauta“ koncepcija. Tai ir sukūrė pagrindą „simboliniam Stalino sugrįžimui“. Juk būtent prie Stalino Rusija buvo pasiekusi savo galios piką.
Trečią destalinizacijos bangą pradėjo Dmitrijus Medvedevas. Jam buvo paskirta sukurti ne tokį žiaurų putiniškos Rusijos įvaizdį. 2009 metais D. Medvedevas savo vaizdo tinklaraštyje pasmerkė Stalino nusikaltimus. Tiesa, netrukus jis išreiškė mintį, kad FSB pareigūnai tęs pirmtakų tradicijas. FSB iš tiesų niekada neatsiribojo nuo savo sovietinio paveldo.
D. Medvedevo destalinizacija užgęso, kai tik V. Putinas grįžo į Kremlių. Tiesa, diskusijos apie Staliną tik nustumtos į šalį. Organizacijai „Memorial“ nedraudžiama dirbti. Knygų parduotuvėse galima nusipirkti „Gulago archipelagą“. Tačiau tuose pačiose parduotuvėse yra ir knygų, šlovinančių Staliną.
Tai, kad Staliną vadinamas didžiu rusu, galima vertinti kaip netiesioginę to mentaliteto išraišką. Šie žmonės išlaiko pasyvų atsidavimą šaliai, nepaisant neteisingumo, korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų. Istorija įtikino rusus, kad jie bejėgiai prieš visagalę valstybę, o geriausia išeitis esą – prisitaikyti prie valdančiųjų kaprizų.
Tačiau ne viskas taip blogai: pastaraisiais metais susiformavo „nesovietiniai rusai“. Šie žmonės vaikščiojo į masines protesto akcijas. „Carnegie“ apklausos metu tie patys žmonės nesutiko su šia mintimi: „Mūsų tautai visada bus reikalingas Stalino tipo lyderis, žmogus, kuris įves tvarką.“
Rusijos visuomenė tampa mažiau vienalytė, ir požiūris į valstybę – viena pagrindinių lūžio linijų.
Tikrai destalinizacijai būtina permąstyti nacionalinį Rusijos identitetą: atsisakyti tradicinės valstybės koncepcijos ir užbaigti istoriškai susiklosčiusią slaptos policijos neliečiamybę, sukuriant visai kitokią koncepciją „mes, tauta“. Kol tai neįvyks, Stalinas nemirs.
