Obamos draugiškumas
Dabar JAV prezidentas Barackas Obama yra vaizduojamas kaip beveik Kremliui draugiškas lyderis, nepaisant to, kas nutiko Kryme, Rytų Ukrainoje, Sirijoje ir netgi pačioje Rusijoje pastaraisiais metais. Stebėtina, bet Obama apibūdina Putiną kaip nuosekliai „mandagų“ per jų pokalbius. Dar daugiau, Jungtinių Valstijų prezidentas, atrodo, tam tikra prasme simpatizuoja Putino pastangoms išlaikyti kiek įmanoma įtakos ir prestižo smunkančiai galiai. Per šią prizmę Putino elgesys yra geriausiai suprantamas kaip nesaugumo išraiška, o ne agresija.
SKAITOMIAUSI STRAIPSNIAI:
Šeimos siaubas: šuo pražudė trijų dienų amžiaus mažylį
Seimo narį apgavo dukart: įtaria, kad taip elgiasi ne vienas prekybos centras
Tokia perspektyva padeda paaiškinti Obamos santūrumą vertinant Ukrainos įvykius ir reaguojant į Rusijos veiksmus Sirijoje. Jungtinės Valstijos nesuteikė jokios apčiuopiamos pagalbos Ukrainos kariuomenei reaguodama į Rusijos agresija, neatmetė Rusijos diplomatinių pastangų ir netgi galiausiai tam tikra prasme sušvelnino ekonomines sankcijas.
Vis tik galima įžvelgti tam tikrą tokios Obamos pozicijos privalumą. Jei ginčas dėl Ukrainos būtų virtęs kariniu konfliktu, kuriame JAV teiktų Ukrainos kariuomenei reikšmingą pagalbą, tai galėtų nulemti tik stipresnes Rusijos reakcijas ir konflikto eskalaciją – taip neplanuotai į konfliktą būtų stumiami ir Ukrainos žmones.
Neįtikėtina Putino sėkmė?
Prezidento Obamos daroma Putino elgesio interpretacija – ir jo pasirinkimas santūriai reaguoti – negali būti patvirtintas kaip geriausias. Tai ne tik intelektualinė klaida, bet ir tam tikra problema Amerikos politikoje. Naujasis prezidentas negalės laikytis tokio požiūrio.
Netgi Trumpui greičiausiai tektų stebėti brolystės su Putinu žlugimą, nes Ukrainos problema ir kiti tarptautinės politikos aspektai patys neišsispręs, o Putinas taip pat neatrodo linkęs gera valia imtis juos spręsti.
ŽIŪRIMIAUSIA GALERIJA:
Tikėtinesnė Rusijos autokrato interpretacija galėtų būti maždaug tokia – jis nėra nuoširdžiai mandagus. Jis dažniausiai sumaniai apgauna Obamą – tas pats vyko ir Busho valdymo metu. Jis yra pakankamai protingas, kad sugebėtų naudotis pokalbių galimybe ir perdėtu draugiškumu Amerikos lyderiams tam, kad juos nuramintų net tada, kai bet kurioje pasaulio dalyje elgiasi agresyviai.
„Mandagus“ yra neįtikinantis žodis, kai jis siekamas su vadovu, įkalinusiu ir kitaip engiančiu vietinę opoziciją, atplėšusiu gabalus Ukrainos ir Gruzijos, ir dar pasirūpinusiu, kad niekada nereiktų atsisakyti prezidento posto. Taip pat dar reiktų paminėti provokuojantį karinį elgesį su NATO narėmis ir netraliomis šalimis.
Vis tik Putinas taip pat neturėtų būti vertinamas kaip lyderis, siekiantis išlaikyti likusius Rusijos didybės likučius. Jis yra kur kas kategoriškesnis ir arogantiškesnis. Jis laiko Rusiją viena iš trijų arba keturių didžiųjų pasaulio galių ir siekia maksimaliai padidinti jos įtaką (ypatingai vadinamajame „artimajame užsienyje“ arba nuo jos priklausančiose šalyse).
Jis taip pat demonstruoja galią Arktyje ir visur, kur tik gali. Vienas iš jo pagrindinių, viešai deklaruojamų tikslų yra vėl iš naujo tvirtai pareikšti Rusijos prerogatyvas ir didingumą. Dar vienas tikslas yra kiek įmanoma „kontroliuoti“ Ameriką ir jos demokratinius įajungininkus iš Vakarų.
Rusijos žmonės gali būti ne tokie nuožmūs kaip Putinas, tačiau jis labai gerai naudojasi jų stipriais gėdos ir kartėlio jausmais, atsiradusiais po Šaltojo karo ir vėliau, kuomet Rusija buvo silpna, o NATO išsiplėtė iki pat šalies sienų.
Europos saugumo ateitis
Kuomet yra kalbama apie Rusiją, vis dar yra labai rimta priežastis suvaržymui – ypatingai kai kalbama apie Centrinę ir Rytų Europą. Tačiau dabar tokiam suvaržymui nėra įtin palankus metas, turint omeny Obamos bendravimo būdą su Putinu ir požiūrį į jį.
Tad turėtų būti daugiau kalbama apie alternatyvią Europos saugumo architektūrą, kuri leistų sukurti tikrai neutralių šalių zoną – nuo Suomijos ir Švedijos žemyn per Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą iki Gruzijos. Tai tikrai nepradžiugintų Rusijos. Tam, kad tokia strategija suveiktų, Rusija turi iš tikrųjų atsitraukti iš Rytų Ukrainos ir Šiaurės Gruzijos, kur ji šiuo metu yra patogiai įsitaisiusi. Ir ji turėtų leisti šioms valstybėms pasirinkti bet kokius ekonominius kelius.
Toks planas turėtų būti svarstomas ne todėl, kad Putinas yra mandagus arba racionalus, tačiau todėl, kad tai tikriausiai vienintelis būdas išvengti „veiksmas-reakcija“ spiralės JAV-Rusijos santykiuose, kur pasekmės su kiekviena vija būtų vis blogesnės.
