Prieš keletą metų Europos bankai planavo ekspansiją į kitas šalis, pirmiausia - į Rytų Europą. Dabar, kai įsisiūbavo finansų krizė, jie ėmė trauktis iš svetimų rinkų.
Pasaulinė finansų krizė verčia Europos bankus keisti savo politiką, nors dar prieš kelerius metus kone visas jų sektorius orientavosi į maksimalią ekspansiją Rytų kryptimi. Buvo tikima, kad tik taip Senojo žemyno bankai sugebės konkuruoti su Amerikos milžinais.
Tačiau didėjanti finansų krizė privertė bankus keisti ankstesnę politiką, apkarpyti išlaidas ir pirmiausia orientuotis į savo šalies rinką, nes tik taip jie gali gauti paramą iš valstybės pagalbos programos, numatytos saviems bankams gelbėti. Keisti kursą juos verčia paprasčiausia verslo logika.
Prie naujų sąlygų jau tenka derintis ir neseniai klestėjusiems Vokietijos bankams. Tačiau daugiausia nuostolių gali patirti Rytų Europos bankai. Kai žlugus komunizmui imta privatizuoti tų šalių valstybinius bankus, Vakarų bankininkus apėmė tikra „aukso karštligė“. Dabar, kilus krizei, Vakarų finansininkams tenka priimti sunkius sprendimus: ar pirmenybę teikti savo valstybės rinkai, t. y. Prancūzijai, Austrijai arba Skandinavijos šalims, ar ir toliau orientuotis į Lenkijos, Čekijos, Vengrijos arba Baltijos valstybių rinkas ir tikėtis, kad pavyks greitai atsigauti.
Ligšiolinė Senojo žemyno bankų ekspansija buvo pagrįsta labai paprastu tikslu - Europai reikėjo bankų, kurie galėjo prilygti „titanais“ laikomiems Amerikos bankams. Tačiau kai tie „titanai“ virto „titanikais“, europiečiams teko keisti savo politiką.
