Indrė Urbaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Dabar reikėtų svarstyti ne apie tai, ar Irakas suskils, bet ką daryti su jau suskilusiu Iraku ir ar įmanoma iš naujo jį suvienyti, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. „Iš naujo sulipdyti tą puodą gal ir galima, gal jis nepraleistų vandens, bet sunku tai įsivaizduoti – puodas jau sudaužytas“, – įsitikinęs politologas.Kelerius metus aktyvėjusios radikaliosios islamo jėgos pradėjo puolimą ir sparčiai užima Irako teritorijas šalies šiaurėje bei vakaruose. Be to, jos kelia didžiulę grėsmę ne tik šalies vientisumui, bet viso regiono stabilumui. O iš Sirijos pusės judantys sunitų kovotojai, dar žinomi kaip Irako ir Levanto islamo valstybės grupuotė, oficialiame pranešime grasina dabartinei valdžiai ir jos pasekėjams, o iš užimtų teritorijų skelbia kursianti naują islamišką valstybę.
Nuvertus diktatūrą, padėtis nepagerėjo
2011 m. pabaigoje Iraką paliko paskutiniai Amerikos karinių pajėgų daliniai. Devynerius metus trukusi JAV operacija pasibaigė. Tikėtasi, kad, nuvertus diktatūrą, priėmus konstituciją ir suorganizavus demokratinius rinkimus, šalis po ilgų etninių ir religinių grupių konfliktų po truputį atsigaus. Tačiau, kariams vos palikus Iraką, sotinėje Bagdade – nauji išpuoliai.
Teigiama, kad įvyko 14 sprogimų, apie 60 žmonių žuvo, daugiausia sprogimų – šiitų daugumą turinčiose miesto vietose. Tada išpuolis vadintas žiauriausiu per pastaruosius mėnesius ir kėlė nerimą, kad radikalios grupuotės aktyvėja. Dabar, po beveik dvejų metų, Irake neramumai perauga į pilietinį karą, kalbama apie Irako skilimą.
Laisvosios Europos radijo Irako skyriaus direktorius Sergejus Daniločkinas sako, kad, išvykus kariams, valdžia susidūrė su keliomis problemomis, o, nepavykus jų išspręsti laiku, šalis dabar itin sudėtingoje padėtyje.
Anot S. Daniločkino, kai kariai paliko Iraką, daug apžvalgininkų abejojo Irako saugumo pajėgų gebėjimu užtikrinti reikiamą saugumo lygį šalyje. Per tuos kelerius metus paaiškėjo, kad jie sugeba atlikti šį darbą, tačiau ne iki galo, buvo pamatyta tam tikrų problemų pačiose pajėgose. „Kariuomenė buvo sukurta, kad šalį saugotų nuo grėsmių iš užsienio, kaimyninių valstybių, o policija skirta palaikyti tvarkai pačioje šalyje. Kilus neramumams, kariai turėjo prisitaikyti prie pasikeitusios užduoties, greitai išmokti kovoti su problema viduje, keisti kovos būdą“, – kalba žurnalistas.
Jo teigimu, kita, ir anksčiau buvusi problema – Irako žmonių etninis ir religinis susiskirstymas. Nors valdžia turėjo ieškoti bendrų sprendimų, kaip visas grupes įtraukti į šalies valdymą, tai nebuvo padaryta. „Pavyzdžiui, Irano Kurdistanas, pakankamai savarankiškas kraštas, turi labai stiprią kariuomenę. Ji turėjo būti prijungta prie dabartinės Irako kariuomenės, bet tai neįvyko, – mano S. Daniločkinas. – Valdžios atstovai nesugebėjo sukurti tam tikros sistemos, todėl valdžia išliko labai pasidalijusi. O prieš mažumas ir prieš valdžioje esančius šiitus vykdomi įvairūs puolimai, todėl padėtis šalyje nestabili.“
JAV žada savo karių nebesiųsti
Dabar akivaizdu, kad Saddamo Husseino nuvertimas ir devynerius metus trukusi Amerikos karių operacija neišsprendė problemų Irake. Nebuvo sukurtas stabilesnis pagrindas demokratinei sistemai sėkmingai gyvuoti. Dar balsuojant dėl konstitucijos 2005 m., trys sunitų daugumą turinčios provincijos nesutiko priimti naujo įstatymo, kuris, jų manymu, buvo palankus šiitams.
Kai kurie apžvalgininkai kritikuoja Ameriką dėl per mažo įsipareigojimo šaliai, buvo norima, kad Irako žmonės į savo rankas perimtų visas šalies gyvenimo sritis, nors kontroliuoti kai kurių sferų jie buvo akivaizdžiai nepasirengę. Prie neramumų prisidėjo ir vidinės politinės kovos, nesuvaldyta korupcija, žmogaus teisių pažeidimai, atsinaujinantys dviejų islamą skirtingai interpretuojančių grupių – sunitų ir šiitų – susirėmimai.
Prieš savaitę Vašingtone prezidentas Barackas Obama išreiškė susirūpinimą sparčiai blogėjančia padėtimi Irake, tačiau jis nepasirengęs į šalį ir vėl įvesti Amerikos pajėgų.
„Susitikau su nacionalinio saugumo komanda aptarti padėties Irake bei Irako ir Levanto islamo valstybės grupuotės veiksmų šiame krašte. Ši grupuotė kelia pavojų ne tik Irako žmonėms, bet ir visam regionui. Amerika pirmiausia imasi priemonių, kad užtikrintų mūsų ambasados ir Irake esančių žmonių saugumą. Siunčiamos papildomos pajėgos, kad būtų užtikrintas saugumas ambasadoje ir kitose mūsų objektuose“, – sakė B. Obama.
Taip pat jis teigė, kad buvo padidintas žvalgybos mastas, padėsiantis geriau įvertinti tai, kas vyksta šalyje ir kaip veikia radikaliojo islamo grupuotė. „Toliau didinsime paramą Irako saugumo pajėgoms. Į Iraką nusiųsti dar 300 karinių patarėjų, kurie padės tinkamai paruošti naujus karius ir stebėti padėtį, – kalbėjo JAV prezidentas. – Amerikos pajėgos negrįš į šalį, bet mes padėsime kovoti su teroristais, kurie grasina Irako žmonėms ir esame pasirengę imtis konkrečių veiksmų.“
Nors abejojama, kad Amerika laikysis pažado neįvesti karių, atrodo, kad šį kartą B. Obama darys viską, kad išvengtų naujų nuostolių. Per operaciją 4,5 tūkst. karių netekusios Amerikos prezidentas ragina dabartinio ministro Nouri al-Maliki vyriausybę ieškoti dialogo, imtis reformų, kurios į šalies valdymą įtrauktų visas etnines grupes ir religinius lyderius. Tačiau gali būti, kad tokie raginimai ir mėginimas viską spręsti dialogu jau gerokai per vėlūs. Islamo radikalų grupė, vadinamieji Irako ir Levanto islamo valstybės kovotojai, užėmė dalį šiaurinės ir vakarinės šalies teritorijos bei svarbius pasienio su Jordanija ir Sirija punktus.
Irako ir Levanto islamo valstybės tikslas – JAV
Pasak Laisvosios Europos radijo Irako skyriaus direktoriaus S. Daniločkino, sudėtinga pasakyti, kaip ši Irako ir Levanto islamo valstybės grupuotė susiformavo, nes pati „Al Qaeda“ yra gana neaiškus darinys. Manoma, kad ši grupuotė yra „Al Qaedos“ atšaka, tačiau, pabrėžia jis, svarbu suvokti jų skirtumus.
„Galvojama, kad „Al Qaeda“ yra idėjos pradininkė. Ji siekė sukviesti visus į džihadą, skatino kovoti su išorės jėgomis, o vienas aiškiausių jų priešų buvo Vakarai. Jie kovotojai, kurie išsimėtę po visą pasaulį ir privalo susiburti ir kovoti kartu. O Irako ir Levanto islamo valstybės grupuotė yra pasiekusi tam tikrą tarpusavio bendradarbiavimo lygį, jie susijungę ir yra pasirengę sukurti islamišką valstybę toje teritorijoje, kuri šiuo metu priklauso Irakui ir Sirijai“, – kalba S. Daniločkinas.
Jo teigimu, „Levanto“ terminas yra labai senas ir paremtas istorija, o ne esamomis geografinėmis teritorijomis, todėl grupuotė ne žiūri į konkrečias sienas, o nori savo valstybės sienas nubrėžti patys.
Tiesa, apie didėjančią Irako ir Levanto islamo valstybės kovotojų grėsmę apžvalgininkai perspėjo jau anksčiau. Dar 2005 m. amerikiečiai suėmė šios grupuotės lyderį ir nelaisvėje laikė ketverius metus. Ir, nors įrodymų apie jo organizuotus teroristinius išpuolius Irake bei už jo ribų būta nemažai, tada Irako valdžia jį nusprendė paleisti į laisvę.
„Mes nesitrauksime, kol jūs nepasiduosite“, – sako Irako ir Levanto islamo valstybės grupuotės lyderis. Gerai ginkluotai, taktiškai pasirengusiai ir atviros kovos nebijančiai grupuotei 2012 m. pabaigoje priklausė apie 2,5 tūkst. kovotojų, dabar kalbama apie beveik dvigubai didesnes, gerai parengtas pajėgas. Manoma, kad dar tiek pat šios grupuotės kovotojų yra Sirijoje. Ketinimų sukurti naują Islamo kalifatą neslepianti grupuotė dabar vadinama viena pavojingiausių grupuočių pasaulyje.
Gerai finansuojami nežinomų užsienio jėgų ir plėšdami turtą iš vietinių, Irako ir Levanto islamo valstybės kovotojai naujausia karine technika apsirūpina nukovę nepatyrusius Irako karius. O kurdami sąjungas su kitomis, smulkesnėmis grupėmis, radikaliojo islamo kovotojai planų turi ne tik Artimuosiuose Rytuose. Neseniai grupuotės lyderis išplatino žinutę, skirtą Amerikai, kurioje teigė: „Greitai mes atsisuksime ir į jus, tos dienos nekantriai laukiame.“
Kurdistanas ketina atsiskirti
Šalyje susidariusią padėti blogina ir kurdų etninės grupės siekiai. Irako šiaurinėje dalyje įsikūrę ir apie 5 proc. šalies gyventojų sudarantys kurdai vis atviriau kalba apie atsiskyrimą nuo Irako. Iki šiol Irako Kurdistanas turėjo išskirtines teises. Siekiant apsaugoti kurdus nuo Saddamo Husseino režimo, virš regiono buvo įkurta neskraidymo zona. Dešimt metų Irano Kurdistanas gyvuoja autonominėmis sąlygomis, o su Iranu jį sieja įvairūs susitarimai.
Prieš kelias dienas interviu CNN televizijai Irako kurdų lyderis Massoud Barzani teigė, kad per kelias pastarąsias savaites padėtis Irake radikaliai pasikeitė. Jo teigimu, dešimtmetį plėtotas Irako vyriausybės ir kurdų dialogas nedavė tokių rezultatų, kaip tikėtasi, o dabartinė padėtis tai tik patvirtina.
„Po režimo griūties 2003 m. mes stengėmės apsaugoti Iraką nuo skilimo, išlaikyti sąjungą. Bet dabar akivaizdu, kad Irakas skyla, centrinė valdžia šalyje prarado kontrolę, viskas griūva, policija ir kariuomenė nesusitvarko. Irako ir Levanto islamo valstybės kovotojai užima vis naujas teritorijas ir formuoja naują valstybę. Tai ne mūsų kaltė ir mes negalime likti nežinomybės įkaitais. Mes siūlėme pagalbą, tačiau premjeras jos atsisakė. Dabar mes giname savo kraštą – Kurdistaną“, – kalbėjo M. Barzani.
Irano kurdų lyderis teigia, kad artimiausiu metu šalyje bus organizuojamas referendumas nepriklausomybės paskelbimo klausimu. Jo teigimu, maždaug prieš metus vykdytos apklausos parodė, kad apie 90 proc. gyventojų tokiems siekiams pritartų. Tačiau su kurdų planais atsiskirti nuo Irako nesutinka JAV.
Gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis teigia, kad Irako Kurdistano atsiskyrimas galėtų paskatinti kitų valstybių, tokių kaip Turkija, pretenzijas į jų teritoriją, todėl Kurdistano atsiskyrimas ypač pavojingas NATO blokui.
„Turkija jau kelis dešimtmečius kariauja su kurdų sukilėliais, kurie toje šalyje laikomi teroristine organizacija. Jei pamatytų, kad Irakas, kaip valstybė, nepajėgus kontroliuoti tam tikrų savo teritorijų, ji neabejotinai bandytų išplėsti tam tikrus veiksmus per sienas. Tada visas Aljansas būtų įtrauktas į labai nepageidautinas saugumo krizes“, – mano A. Matonis.
Daugiausia kritikos – Irako premjerui
Suaktyvėję teroristiniai išpuoliai, susirėmimai prie miestų bei svarbių objektų ir kol kas sunkiai sustabdomi radikalūs islamistai kelia klausimus, kodėl prieš dvejus metus, Amerikos kariams paliekant Iraką, pakankamai stabili šalis šiuo metu, atrodo, suskils. Vieni apžvalgininkai teigia, kad per anksti pasitraukusios JAV pajėgos nesukūrė stabilaus pagrindo Irako valstybei egzistuoti. Kiti kaltina nemotyvuotą kariuomenę, kuri, nors ir gerai ginkluota, nesugeba pasipriešinti krašte neramumus keliančioms grupuotėms.
Bet bene daugiausia kritikos sulaukė dabartinis valstybės ministras Nouri al-Maliki. Trečiai kadencijai balandį perrinktas lyderis nesugebėjo susitvarkyti su korupcija, žmogaus teisių pažeidimais ir vis prasiveržiančiais teroro aktais. Tiesa, birželio pradžioje jis reikalavo šalyje skubiai įvesti nepaprastąją padėtį, bet šiitų religinei grupei priklausančiam premjerui nepritarė kurdų ir sunitų įstatymų leidėjai – jie manė, kad nepaprastoji padėtis sustiprins ministro galią šalyje. Irako premjeras jau spėjo pagarsėti kaip į autoritarizmą linkęs lyderis, kuris nesitaria ir neklauso nieko.
Tačiau atrodo, kad premjerui teks ieškoti kompromiso. Situacijai vis blogėjant šalies viduje, didėja ir pasipiktinimas esama vyriausybe. Šalyje netyla reikalavimai premjerui atsistatydinti, o JAV siūlo formuoti vadinamąja „nacionalinio gelbėjimo“ vyriausybę, kurioje turėtų dalyvauti ir sunitų politikai. Prieš kelias dienas premjeras šį siūlymą atmetė, o tokius veiksmus pavadino neteisėtais ir prieštaraujančiais balandžio 30 d. rinkimų rezultatams, tačiau kartu kvietė vyriausybės frakcijas vienytis.
E. Račius: puodas jau sudaužytas
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius mano, kad dabar reikėtų svarstyti ne apie tai, ar Irakas suskils, bet ką daryti su suskilusiu Iraku, ar įmanoma ir kokiais būdais iš naujo jį suvienyti: „Kitaip tariant, ar tai vieno asmens – dabartinio ilgalaikio ministro pirmininko Nouri al-Maliki klausimas, ar padėtis galėtų kaip nors pagerėti jį pakeitus ir kuo pakeitus. [...] Jei premjeru taptų šiitas, niekas iš to nelaimėtų.“
Kitas klausimas, pasak politologo, kaip karinėmis priemonėmis apmalšinti, o jei įmanoma, ir sunaikinti pagrindinę grupuotę, nes grupuočių yra daug daugiau. Dar viena svarbi problema – kaip įtikinti kurdus, kad sprendimas visiškai atsiskirti nuo Irako nėra geriausias. „Tai gelbėjimas to, kas jau, atrodo, yra sudužę. Iš naujo sulipdyti tą puodą gal ir galima, gal jis nepraleistų vandens, bet sunku tai įsivaizduoti – puodas jau sudaužytas“, – įsitikinęs E. Račius.
Kokia ateitis laukia šalies ir kokios pagalbos ji sulauks, turėtų paaiškėti artimiausiu metu. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad, jei Irako valdžia sugebės išsaugoti įtaką sostinėje Bagdade, vilties gražinti stabilumą Irake dar yra. Vis dėlto, kad ir kokie bus tolimesni sąjungininkių ir Irako valdžios veiksmai, jie turės būti gerai apgalvoti, apmąstyti ne tik tautinių ir religinių mažumų klausimai, bet ir viso krašto stabilumo problemos.
Šių metų pabaigoje, JAV pajėgas išvedant iš kitos, ne mažiau nerimo keliančios Artimųjų Rytų valstybės – Afganistano, kyla klausimas, ar ir jo, kamuojamo kitos radikalaus islamo grupuotės – Talibano, nelaukia Irako ateitis. Jau dabar JAV ekspertai įspėja – jei grupuotė nebus sustabdyta, neramumai plis ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir JAV, o Vakarų pasauliui kils didžiausia grėsmė nuo rugsėjo 11 d. išpuolių.
