Petras Ivanauskas
Ilgą laiką siekėme, kad gyvūnai, kurie skerdžiami maistui, nesikankintų. Tačiau dabar kai kurie parlamentarai, verslininkų reikalavimu, siekia priimti įstatymus, kurie leistų tai daryti.
„Tupintys pinigai“
Kiaulės skerdimas kaime – visada buvo tam tikras ritualas. Ne kiekvienas išdrįsdavo peiliu durti kiaulei, o ir kur durti, dar reikėdavo žinoti. Dažniausiai kaimas turėdavo bent vieną šio darbo „specialistą“. Šis, parišęs už kojos kiaulę, kitų vyrų padedamas, versdavo ją ant šono ir įgudusia ranka durdavo tiesiai širdin. Tuomet ir kraujas greitai išbėgdavo, ir gyvūnas per daug nesikankindavo. Lietuviai nuo seno žinojo, kad kuo mažiau ir trumpiau gyvulys kamuosis, tuo geresnė bus mėsa. Taip pat, kuo daugiau nubėgs kraujo, kuo jo mažiau liks mėsoje, tuo ji ilgiau nesuges.
Tačiau kaime buvę ir tokių atvejų, kai jau padurtas paršas pakildavo ir žviegdamas lakstydavo po kiemą, palikdamas ant sniego raudonus kraujo klanus.
Vištoms galvas dažniausiai nukirsdavo pačios šeimininkės. Dar porą minučių vištą reikėdavo laikyti už kojų, nes ji ir be galvos bandydavo skristi ar bėgti. Užmušti triušį užtenkdavo vieno rankos smūgio į kaklą. Skerdikas yra pasakojęs, kad sunkiausia papjauti veršį, nes šis žiūri savo didelėmis akimis ir verkia.
Žymiai didesnes kančias patirdavo didelėse fermose auginami galvijai ir paukščiai. Kančias vainikuodavo pragaras, kurį gyvūnai patirdavo skerdyklose, kai neretai būdavo mėsinėjami dar gyvi. Dar visi prisimename tuos laikus, kai į kiekvieną viščiuką ar kalakutą, šių augintojai žiūrėjo kaip į tupintį pinigą, turintį nešti pelną. Kuo daugiau sutalpinsi fermoje paukščių, tuo daugiau uždirbsi. Tad tūkstančiai genetiškai modifikuotų (kad greičiau augtų) paukščių dienas leisdavo susispaudę, braidžiodami po išmatas, laipiodami per pastipusius savo brolius. Panašiai buvo auginamos ir kiaulės, ir galvijai.
Apsvaiginami elektra
Tačiau dabar padėtis gerokai pasitaisė. Lietuvoje veikia Europos Sąjungoje (ES) patvirtintos gyvūnus saugančios taisyklės. Pavyzdžiui, ES teisės aktuose nurodoma ir tai, kad kiaulidės turi būti sausos, švarios, išbalintos, nedulkėtos ir be voratinklių, kiaulės turi matyti kitas kiaules, prieš jas draudžiami prievartos veiksmai. Kai kartu suleidžiamos viena kitos nepažįstančios kiaulės, joms turėtų būti sudaryta galimybė pabėgti ar pasislėpti nuo puolančių kiaulių. Prieš įsigaliojant tokiems įstatymams buvo prognozuojama, kad pabrangs mėsa. Verslininkai juokavo, kad reikės kiaulėms rengti vakarėlius, o muzikantai brangiai kainuoja. Tačiau vargu ar šios pabrangimui, ar atpiginimui turi įtakos kiaulės gyvenimo sąlygos...
Numatyta, kad fermose, narvuose ir kiti gyvūnai bei paukščiai turi turėti pakankamai erdvės, šviesos bei, žinoma, maisto. Yra griežti reglamentai, kaip gyvūnai turi būti pervežami. Prieš kastraciją, dantų ar ragų šalinimą privalo būti vartojami nuskausminamieji vaistai, o prieš skerdimą – gyvūnai turi būti apsvaiginti. Europos Sąjungos reglamentas numato, kad daugelis žudymo metodų sukelia gyvūnams skausmą, todėl prieš mirtį būtina, kad gyvūnas taptų nejautrus.
Lietuvos skerdimo cechuose gyvuliai yra svaiginami elektra arba anglies dvideginiu (galvijai ir kiaulės). Užsienyje dažniausiai svaiginami anglies dvideginiu kameroje. Tokiu būdu galima svaiginti visų rūšių gyvulius. Svaiginimo tikslas – sumažinti skausmą, saugiai paskersti ir nuleisti kraują. Svaiginant neturi sustoti širdies darbas. Gyvuliai gali būti svaiginami ir kūjo smūgiu į galvą (ypač mažesnėse skerdyklose), durklo dūriu į pakaušį – šiuo atveju gyvuliai jaučia skausmą, tačiau negali judėti. Humaniškumo sumetimais nepatartina svaiginti specialaus pistoleto šūviu.
Milijardiniai nuostoliai
Tyrimai rodo, kad paskerstas prieš tai neapsvaigintas gyvūnas būna sąmoningas dar apie 4 minutes ir visą šį laiką kankinasi. Dabar, jei gyvūnai dėl mėsos yra paskerdžiami nesilaikant taisyklių, verslininkams gresia baudos už žiaurų elgesį su gyvūnais, tad įteisinus ritualinį skerdimą, keistųsi ir verslo priežiūra. Maisto ir veterinarijos specialistai tikina, kad taisyklės, apibrėžiančios gyvūnų skerdimą dėl mėsos, yra itin detalios ir nepalieka erdvės interpretacijoms, tačiau ritualinio skerdimo klausimu įmanoma pasiekti kompromisą, kad skerdžiami gyvuliai patirtų kiek įmanoma mažiau skausmo.
Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Maltoje, Slovėnijoje be jokių išlygų draudžiamas neapsvaigintų gyvūnų žudymas. Kaimyninėje Lenkijoje kova dėl ritualinio skerdimo sugrąžinimo vyksta nuo 2013-ųjų pradžios, kai Konstitucinis teismas pripažino, kad tokia – iki tol buvusi legali praktika – pažeidžia gyvūnų gerovės įstatymą. Prieš uždraudžiant ritualinį skerdimą, Lenkija kasmet eksportuodavo apie 90 000 tonų halalinius reikalavimus atitinkančios jautienos į musulmonų šalis, daugiausiai Turkiją, taip pat – košerinės mėsos į Izraelį.
Lenkų verslininkai skelbia dėl tokio draudimo per pusantrų metų patyrę 1,5 mlrd. eurų nuostolių ir siekia, kad draudimas būtų atšauktas. Ritualinio skerdimo šalininkai įsitikinę, kad toks draudimas pažeidžia religines laisves ir teises laikytis papročių ginančią konstituciją, todėl dar kartą kreipėsi į konstitucinį teismą. Šis savo sprendimą turėtų paskelbti rugsėjį.
Nugalės milijonai?
Artėja ir Lietuvos apsisprendimo metas, kuomet įstatymų leidėjams teks pasirinkti, kas svarbiau: milijonai į kišenes ar civilizuotos valstybės statusas.
Dabar galvijų, paukščių augintojai, ieškodami vis naujesnių rinkų, siekia, kad Lietuvoje būtų leistas ritualinis skerdimas.„Musulmoniški kraštai yra didelės rinkos, kurios galėtų padėti ne tik mūsų sektoriui, bet ir paukštininkystei, avininkystei. Ritualinio skerdimo draudimas turėtų būti atšauktas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ kalbėjo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Darius Dzekčiorius.
Veterinarai sako, kad ritualinis skerdimas neišgelbės Lietuvos. Tai ir nehumaniška, ir pareikalautų didelių investicijų. Verslininkams pritaria ir apie skubią tokio įstatymo priėmimo būtinybę prabilo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Pasak ministrės, iki šiol ritualinį skerdimą Lietuvoje įteisinantis įstatymas nepriimtas tik dėl politikavimo. Politikės teigimu, dėl Rusijos įvestų sankcijų pasikeitus situacijai rinkoje įstatymui jau pritaria ir vyriausybė, todėl jį Seimui teiks skubos tvarka ir tikisi priimti jau rugsėjį.
Verslininkų tvirtinimu, ritualinis skerdimas yra sudėtingesnis ir brangesnis už įprastinį, tačiau gamintojai ir perdirbėjai bus priversti prie jo prisitaikyti, nes esą geresnių alternatyvų nėra. Jei Seimas priimtų įstatymą, verslininkai ritualiniam gyvulių skerdimui privalėtų įsigyti specialią įrangą – rėmus, į kuriuos gyvulys įvaromas prieš skerdžiant, arba vadinamąjį „bokštą“, kuriame jis prieš skerdimą būtų pakabinamas žemyn galva. Prieš dvejus metus, priėmus skersti neapsvaigintą gyvulį draudžiantį gyvūnų gerovės įstatymą, Lietuva pakilo į civilizuočiausių ir humaniškiausių valstybių gretas. Dabar, priėmusi įstatymą, leidžiantį ritualinį skerdimą, šalis vėl būtų nublokšta atgal į barbariškus laikus.
Mėsa be kraujo
Gyvūnų teisių gynėjai kategoriškai įsitikinę, kad ritualinis skerdimas yra žiauraus elgesio su gyvūnais pavyzdys, kurio negalima toleruoti.
Pagal Torą, žydai gali valgyti mėsą, kuri atitinka dvi sąlygas: gyvulys turi turėti skeltas kanopas ir atrajoti. Gyvuliai, kuriuos leidžiama valgyti, turi būti paskersti pagal tam tikrą ritualinį skerdimo būdą, vadinamą „šečita“ kad būtų sukelta kuo mažiau skausmo gyvūnui. Be to, prieš valgant mėsą, būtinas visiškas kraujo iš jos pašalinimas.
Pavyzdžiui, Izraelyje galvijus reikalaujama skersti specialiu, košeriniu „šečita būdu“, neapsvaiginus. Šioje šalyje priimta galviją įvaryti į ankštą būgną, kurio gale karvė ar jautis priverčiamas iškišti galvą. Užpakalyje užtrenkus būgno duris, būgnas su gyvuliu apverčiamas aukštyn kojomis. Pirmasis skerdikas perrėžia gerklę, o kitas darbininkas, peiliu pamėsinėjęs po kaklą, dar gyvam galvijui išlupa trachėją. Terliotis nėra kada – laukia eilė, tad taip „apdorotas“ gyvūnas išmetamas iš būgno ir dar ilgai paklaikęs iš skausmo galuojasi. Islamiškasis būdas „halalas“ – toks pat kraupus.
Musulmonai gali valgyti tik tokią skerdieną, kai gyvulys yra skerdžiamas sąmonės būsenoje, perrėžiant gerklę ir, kaip įmanoma greičiau, nuleidžiant kiek įmanoma daugiau kraujo.
Kraujo jokiu pavidalu musulmonai negali vartoti. Skerdžiant gyvulį yra pasakoma, kad tai daroma Dievo vardu, kad tai simbolinė, religinė dalis.
