Garethas Jonesas gyveno ne ilgą gyvenimą: jau 1935-ais, savo 30-ojo gimtadienio išvakarėse, dėl neaiškių aplinkybių, jis buvo nušautas vietos banditų Mongolijoje. Sovietiniuose žvalgybos archyvuose jis įvardintas kaip šnipas, buvo užfiksuoti keli jo kontaktai su trockininkų opozicijos lyderiais. Jis laisvai kalbėjo 6 kalbomis, rusiškai – idealiai.
Tačiau oficialiai G. Jonesas buvo įvardijamas kaip britų deleguotu sovietiškos industrializacijos konsultantu. Kaip ministro patarėjas jis koordinavo mašinų ir įrangos siuntų pristatymą į sovietines statybas. Dažniausiai jis lankėsi rytų Ukrainoje, kur britų kompanijos rūpinosi anglies kasyklų ir traukinių remonto dirbtuvių įrengimu.
Pirmą sykį G. Jonesas į Sovietų Sąjungą atvyko 1930-ais. Ir pirmieji jo įrašai buvo tokie: „Vietos valdžia – pati žiauriausia iš visų įmanomų pasaulyje. Valstiečiai nekenčia komunistų... Juzovkoje pirmą dieną aš sugebėjau rasti tik vieną batoną, tai buvo mano visos dienos maistas. Tačiau daugelis darbininkų neturėjo netgi duonos, ir buvo pernelyg silpni, kad dirbtų“.
1931-ais jis kartu su vienu „britų šnipu“ atlieka 6 savaičių kelionę po industrines statybas Sovietų Sąjungoje (taip pat Urale ir Sibire). Remdamasis šios kelionės įspūdžiais jis parašė knygą „Patirtis Rusijoje – 1931: Dienoraštis“ (knygą anglų kalba galite perskaityti paspaudę ant šios nuorodos). 1933-ių sausį, baigęs rašyti kitą knygą jis vėl išvyko inspektuoti Sovietų Sąjungos. Ir vėl atkeliavo į Ukrainos rytus – Juzovką. Jo dienoraštyje pateiktos tokios valstiečių citatos: „Nėra duonos. Mes nevalgėm duonos penkis mėnesius. Daug žmonių miršta. Nebeliko ir bulvių. Gyvuliai gaišta. Nėra ir arklių. Kaip reikės arti pavasarį?"
G. Jonesas pateikia ir įslaptintą sovietų statistiką: iki 1933-ųjų vasaros Ukrainoje išmirė 20 proc. valstiečių, krito 85 proc. gyvulių. Charkove ir Donecke jis mato gatvėse mirštančius žmones. Lavonų nerinkdavo 2-3 dienas.
Jis taip pat stebėjo ir pirmąsias, palyginti švelnias, Stalino represijas. „100 tūkst. Ukrainos komunistų partijos narių buvo iš jos išbraukti. Senieji bolševikai, matydami kas vyksta – Lenino nubrėžto kelio naikinimą, šaudosi. Senuosius inžinierius, kaltindami šnipinėjimu, suiminėja,“ - rašo jis.
Atvykęs į Didžiają Britaniją, G. Jonesas, naudodamasis ryšiais vyriausybėje, organizuoja plataus masto žiniasklaidos kampaniją, pasakodamas apie Sovietų Sąjungą užklupusį badą. Vėliau šią akciją aiškino ne tiek noru parodyti SSRS siaubus, kiek būdu priversti sovietų valdžią nutraukti bendrus projektus su Vokietijos įmonėmis. Pavyzdžiui, „Manchester Guardian“ buvo tokia antraštė: „Rusiją apėmė alkis, milijonai miršta“, o „New York Times“: „Aš girdėjau dejones: „Nėra duonos, mes mirštam!“.
SSRS pradėjo savo kontrpuolimą. 6 britų inžinieriai, dirbę „Metro-Vickers“, buvo apkaltinti šnipinėjimu ir pasodinti į „Lubianką“. Iš jų buvo išgauti oficialūs parodymai, kad „viskas, ką rašo Garethas Jonesas – melas“. G. Jonesas buvo apkaltintas šnipinėjimu ir jo pavardė atsidūrė juodajame atvykstančių į Sovietų Sąjungą sąraše. Negana to, „New York Times“ pateikia propagandinę publikaciją pavadinimu „Rusai alkani, bet nebadauja“, kurioje bandoma neigti G. Joneso pateiktą informaciją. „Rusijos ir užsienio apžvalgininkai nemato jokių katastrofos ženklų“, - straipsnyje tikino Kremliaus atstovai. G. Jonesas vos po kelių savaičių tame pačiame „New York Times“ publikavo argumentuotą atsaką, paremtą savo paties tyrimais ir turimais dokumentais.
Britų vyriausybės sprendimu G. Jonesas buvo perkeltas į Mongolija, kur tyrė Japonijos galimybes pulti Kiniją ar Sovietų Sąjungos ir Kinijos galimu konfliktu Sibire. 1935-ais jis žūsta mįslingomis aplinkybėmis. Yra žinoma, kad su tikslu gauti išpirką jį buvo pagrobę mongolų plėšikai, teigiama, kad išpirka buvo sumokėta ir vyras buvo paleistas, tačiau namų jis nepasiekia – pakeliui buvo sušaudytas. Dėl aktyvios vyro veiklos įtarimai nužudžius diplomatą krinta ant daug ko: kinų, rusų NKVD, mongolų, japonų, netgi tų pačių britų.
Fotografijų archyvas iš G. Joneso kelionių po Ukrainą:
