Jeigu turtuoliai kažkur ir verkia, tai kaip tik Baltarusijoje. Tačiau jų kančios nesusijusios su konjunktūra pasaulio rinkose ar nesėkmėmis versle. Svarbiausi rizikos faktoriai Baltarusijos oligarchams susiję išimtinai su Aleksandras Lukašenka ir santykiais Baltarusijos valdžioje. Ekspertų vertinimu pačio turtingiausio Baltarusijos oligarcho istorija labai gerai iliustruoja šią situaciją.
Tik po to, kai „WikiLeaks“ paskelbė JAV valstybės departamento dokumentus, tapo žinoma, kad iki pirmojo dešimtmečio vidurio V. Peftijevas gyveno Maltoje, o Minske Amerikos diplomatai jį užfiksavo tik 2007 metų pradžioje. Vienoje iš telegramų, siųstų į Vašingtoną 2007 metų rugsėjo mėnesį, JAV ambasada praneša, kad neseniai į Minską iš Maltos grįžo „Lukašenkos ginklų platintojas“ „kartu su mažamečiais vaikais, kurie nekalba rusiškai“. „Ši aplinkybė gali byloti, kad Lukašenkai jau pavyko kažkur pervesti nesąžiningu būdu uždirbtus pinigus“ – numatė Amerikos diplomatai. Jie įsitikinę, kad Maltoje V. Peftijevas disponavo A. Lukašenkos šeimos pinigais. „Lukašenkai svarbus pinigų žmogus“, kaip buvo sakoma telegramoje, iš Maltos porą kartų per metus atskrisdavo į Minską, „kur pačiame oro uoste jį pasitikdavo saugumo tarnybos ir iš karto lydėdavo į prezidento rezidenciją“.
2008 metais buvęs Rusijos prekybos patarėjas Maltoje Sergejus Sizovas savo knygoje „Šiuolaikinė Malta: ne tik turizmas“ išreiškė ypatingą dėkingumą savo „vadovui ir vyresniajam draugui“ V. Peftijevui. Kodėl Rusijos valdininkas vadina Baltarusijos verslininką „vadovu“, galima tik numanyti.
Pinigai iš Maltos galėjo nukeliauti į Venesuelą, bet „galėjo paprasčiausiai būti grąžinti į Baltarusiją“. Nėra žinoma, kas iš tikrųjų investavo į kompanijos „Velcom“ ir kitų, ne tokių stambių kompanijų, privatizavimą, svarstė diplomatai, raportuodami Vašingtonui.
Iki pastarojo laiko V. Peftijevas turėjo aktyvų Maltoje. Štai 2011 metų balandį verslininkas su savo padėjėja Olga Makarova buvo susitikęs su Maltos prekybos rūmų vadovybe. V. Peftijevas yra Maltos kompanijos „Samuel International Limited“ savininkas. Oficialiai jis yra šios kompanijos marketingo direktorius. Jis net norėjo tapti Maltos garbės konsulu, bet vietinei valdžiai jo kandidatūra pasirodė netinkama.
Pirmojo dešimtmečio viduryje V. Peftijevas ėmė aktyviai diversifikuoti verslą, investuodamas į nekilnojamąjį turtą, telekomunikacijų kompanijas. Jis buvo didžiausio mobiliojo ryšio operatoriaus savininkas. Jam priklauso interneto paslaugų teikėjas, lošimų bendrovė „Sport–pari“ bei likerio ir degtinės gamykla „Akvadiv“. Bet jis vėl laiku nepastebėjo, į kieno pusę slenka jėgos centras Baltarusijos valdžioje, ir vos netapo savo prieraišumo V. Šeimanui auka.
Pirmojo dešimtmečio pabaigoje paaugo ir sustiprėjo prezidento A. Lukašenkos sūnūs – Viktoras ir Dmitrijus. Jie ėmė pretenduoti į įtaką ir pinigus. Tuo metu jau visiems buvo gerokai nusibodęs demoniškasis V. Šeimanas, kuris prezidento vardu kontroliavo tiesiog viską. Atvirai atakuoti V. Šeimaną paaugę prezidento vaikai ir jų draugai dar nedrįso. Jie ėmė spausti visagalio „pilkojo kardinolo“ partnerius, panaudodami kitus prezidento numylėtinius, pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrą ir buvusį svarbiausią asmens sargybinį Vladimirą Naumovą, kurio akyse augo.
Baltarusijos elite per visus A. Lukašenkos valdymo metus nenutrūksta savotiška vidinė kova. Prezidentas ją netgi kursto. Jam patinka stebėti, kaip vieni monstrai ryja kitus, pučiasi, tvirtėja, o paskui jis juos sunaikina jau padedant kitiems favoritams. Tai jam padeda kontroliuoti situaciją. V. Šeimaną nuo pjedestalo nuversti tuomet galėjo tik VRM vadovas V. Naumovas, gudrus ir užsispyręs pėsčiųjų maratonų mėgėjas. A. Lukašenka mėgsta ištikimus ir per daug nemąstančius kareivius.
Apie tai, kaip V.Peftijevas pateko į VRM operatyviojo tyrimo bylą, žurnalui „Ogoniok“ papasakojo Viačeslavas Dudkinas, kuris keletą metų vadovavo Baltarusijos VRM kovos su korupcija padaliniui ir tiesiogiai užsiiminėjo verslininko veiklos analizavimu.
„Jeigu konkrečiai, tai pirmą kartą grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn jam iškilo ryšium su plačiai nuskambėjusiu kompanijos „Mobilusis skaitmeninis ryšys“ (MCS) (mobiliojo ryšio „Velcom“ operatoriaus) vadovybės veiklos tyrimu. Šios skandalingos baudžiamosios bylos aplinkybės iki šiol žinomos tik siauram žmonių ratui. Jei trumpai drūtai, tai pagrindiniai bendros įmonės „MCS“ steigėjai – Baltarusijos specialusis eksportuotojas „Beltecheksport“ (Vladimiras Peftijevas) ir Kipre registruota kompanija „SB Telekom“ (ji priklauso Idui Samavi) – investuodami į Baltarusijos ekonomiką įsigudrino išvengti mokesčių ir muitų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tai ir buvo pagrindas kaltųjų asmenų baudžiamajam persekiojimui pradėti: buvo suimti kompanijos MCS vadovai ir tuo metu Baltarusijoje buvęs „SB Telekom“ savininkas Idas Samavi. Vladimiras Peftijevas tada per stebuklą išvengė arešto, spėjęs išvykti iš šalies. I. Samavi, pakliuvęs į Baltarusijos tardymo izoliatorių, tučtuojau „atgailavo“ ir daug negalvodamas iškeitė laisvę į didelį kompanijos „MCS“ akcijų paketą.
Savo paketą pardavė ir V. Peftijevas. Iš tos istorijos jis padarė neabejotiną išvadą, kad V. Šeimanas daugiau nebegali garantuoti jam saugumo, ir pradėjo aktyviai ieškoti kelių, kaip suartėti su A. Lukašenkos vaikais. Drauge su I. Samavi jis pasiūlė plėtoti Baltarusijoje ... sportloto.
V. Peftijevas uždegė Dmitrijų, vidurinįjį prezidento sūnų, kuris vadovauja Prezidentiniam sporto klubui, sportloto idėja. Sporto klubas tapo loterijos „Sport–pari“ bendrasteigėju, juk loterijos verslas – valstybės monopolija. Greitai viskas ėjo kaip iš pypkės. „Naujų V. Peftijevo ir I Samavi sumanymų komercinei sėkmei užtikrinti V. Peftijevo kompanijoje ir buvo įdarbinta Lilija Lukašenka, prezidento vyriausiojo sūnaus žmona. Ji paskirta V. Peftijevo nuosavybėje buvusios vienos kompanijos atstovybės Baltarusijoje oficialios vadovės pareigoms“ – papasakojo V. Dudkinas.
Tačiau Baltarusijoje viskas labai neapibrėžta ir suvelta, net artimi ryšiai su prezidento šeima ne visuomet garantuoja visišką saugumą. 2007 metais bendrovė, kurioje dirbo L. Lukašenka komercinė veikla atsidūrė milijonierių dėmesio centre. „VRM pradėjo tirti pirmąją Baltarusijos istorijoje baudžiamąją bylą, kurioje figūruoja nusikalstama grupuotė, įtariama valstybinės nuosavybės grobimu. Iš pradžių atrodė, kad sunkių ekonominių nusikaltimų serijos su korupcijos užuomazgomis formalus organizatorius yra nieku ypatingu nepasižymintis verslininkas Jakovas Bubičius, kuriam vadovaujant pagal įvairias kriminalines schemas buvo įvykdytas daugelio didelio likvidumo nekilnojamojo turto objektų užgrobimas, visų pirma, Minske. Bet baudžiamosios bylos, kurios operatyviajam tyrimui aš asmeniškai vadovavau, nagrinėjimo eigoje buvo nustatyta, kad J. Bubičius yra ne daugiau kaip pasamdytas vadybininkas – būtent Vladimiro Peftijevo tiesioginių nurodymų ir pavedimų vykdytojas“ – paaiškina kapitonas V. Dudkinas, vienu metu buvęs ministro V. Naumovo dešiniąja ranka.
Vladimiras Peftijevas buvo apkaltintas tuo, kad jis per fiktyvias firmas pusdykiai nori privatizuoti viešbutį ir didžiulį restoranų kompleksą Nepriklausomybės aikštėje, per 100 metrų nuo Vyriausybės rūmų ir Aukščiausiosios tarybos pastatų komplekso.
Tyrėjai išsiaiškino, kad visus sandorius finansavo „Beltecheksport“ ir V. Peftijevui priklausančios kompanijos atstovybė Baltarusijoje. Prasidėjo įtariamųjų areštai. Atrodė, kad šį sykį V. Peftijevui tikrai nepavyks išsisukti.
Bet vidaus reikalų ministras V. Naumovas neįvertino to fakto, kad visagalį Viktorą Šeimaną pakeitė galingasis Viktoras Lukašenka, kuris per savo kovos draugus iš pasienio kariuomenės dalinių ėmė kontroliuoti KGB ir naujai įsteigtą slaptąją tarnybą „Prezidentinis operatyvusis analitinis centras“ (OAC). 2009 metų žiemą įvyko atviras VRM ir KGB susidūrimas. V. Naumovas veikė ryžtingai, tikėdamasis prezidento paramos, bet nepagalvojo, kad sūnus visuomet artimesnis už bet kurį bendražygį. A. Lukašenka stojo į sūnaus Viktoro pusę. V. Naumovą atleido iš darbo, Kovos su korupcija valstybės valdymo institucijose skyrius buvo išformuotas, kai kurie karininkai sėdo į kalėjimą.
„Paskutinis dokumentas, kurį aš parengiau, dirbdamas VRM, buvo ministro V. Naumovo laiškas generaliniam prokurorui Vasiljevičiui dėl surinktų įrodymų apie tiesioginį V. Peftijevo dalyvavimą nekilnojamojo turto grobimuose perdavimo prokuratūrai tyrimo medžiagai papildyti, reikalaujant teisiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau ministras to laiško nebepasirašė, nes jau buvo atleistas. Tuojau po to buvo sulaikytas mano šefas – VRM Kovos su korupcija ir ekonominiais nusikaltimais vyriausiosios valdybos viršininkas Viktoras Jermakovas. KGB paėmė V. Peftijevo veiklos tyrimo operatyvinę medžiagą. Tuo pačiu metu buvo atlikta krata VRM Vyriausioje operatyviojo sekimo valdyboje ir paimti visi dokumentai, valdybos viršininkas Ivanas Šišlo taip pat nuvežtas į KGB tardymo izoliatorių, šios bylos medžiagą, kaip ir daugelį kitų svarbių operatyviųjų tarnybinių dokumentų paėmė KGB ir OAC darbuotojai“, – prisimena V. Dudkinas, kuriam stebuklingai pavyko per Rusiją pabėgti į Europą. Čia jis gavo politinį prieglobstį.
