Briuselis neturėjo „plano B“ tam atvejui, jei airiai nubalsuotų „ne“. Kai tapo žinomi Airijos referendumo rezultatai, atrodė, daugelio sutarties šalininkų refleksas liepia toliau tęsti ratifikavimo procedūrą. Net jei tai būtų įmanoma teisiškai, tai būtų pats blogiausias pasirinkimas. Mažosioms šalims tuo būtų pasakyta, kad jų nuomonė nesvarbi – būtent tam ir pasipriešino airių rinkėjai.
Antras blogiausias sprendimas būtų bandyti parengti naują vienijančią sutartį. Nedaugelis Europos vadovų beturi tiek ištvermės, o ir tokio užsiėmimo legitimumą būtų galima dar labiau kvestionuoti.
Geriausias pasirinkimas Europos Sąjungai būtų toliau veikti taip, kaip ji veikė pastaraisiais metais – nuo tada, kai pradėtas šis kankinantis procesas, kuriuo siekta jai suteikti konstituciją. Jai neblogai sekėsi ir be jos. Daug geriau skirtingus ES valdymo klausimus – ar jai reikia prezidento, kur jai reiktų bendrosios užsienio politikos, – ir kitus ekonominės ir socialinės politikos aspektus dabar svarstyti atskirai, vieną po kito. Tai būtų nepatogu ir daug labiau ribota, nei pradžioje norėjo naujosios konstitucijos architektai, bet, atrodo, rinkėjų manymų, tokia Sąjunga būtų priimtina (sprendžiant iš tų kelių kartų, kai jų nuomonės buvo atsiklausta).
Kaip ir po Prancūzijos ir Nyderlandų „ne“, dalis bandys sakyti, kad airiai nesuprato, ką atmeta.
Teisybė, „ne“ kampanija buvo pateikiama su gąsdinimais, kurie nebūtų akivaizdžiai pasitvirtinę priėmus sutartį, – kad bus nebepaisoma Airijos abortų draudimo sušvelninimas arba istorinio šalies neutralumo. Bet panašu, kad rinkėjai iš tikrųjų bijojo, jog Airija, būdama maža šalis, praras savo įtaką didesnėje Sąjungoje, kur dėl daugiau įstatymų ir kitų vidaus santvarkos klausimų būtų sprendžiama balsų dauguma. Airija netektų galios juos vetuoti.
Šiuo klausimu neišeina ginčytis. Būtų kvaila, jei kitos šalys toliau sau tęstų ratifikavimą, tikėdamosi, jog – susigėdę ir nenorėdami būti vieninteliai nusiteikę prieš – airiai ateis į protą. Tai būtent toks erzinantis globėjiškas požiūris, dėl kurio rinkėjai renkasi balsuoti „ne“.
Sutarties šalininkų stovykla galėjo pasiūlyti vienintelį argumentą – kad priėmus sutartį laimėjimai atsvers kaštus; tai sunku pagrįsti, nes dalies jų šiuo metu dar nematyti. Taip, jau atsiskleidė tam tikri sunkumui, kylantys valdant 27 narių Sąjungą. Balandį NATO vadovų susitikime Graikija užkirto kelią Makedonijai tapti nare, pratęsdama nesibaigiantį vaidą dėl šalies pavadinimo, o Vokietija sutrukdė Ukrainai ir Gruzijai pasistūmėti narystės link. Šiais klausimais ES neturi bendros politikos. Stipriai katalikiška Lenkija sekuliarioje Sąjungoje gali apsunkinti kitus aspektus, įskaitant pagalbą plėtrai ir šeimos planavimą.
Pašalindama galimybę vienai šaliai užblokuoti kokią nors politiką, sutartis turėjo įveikti tokius keblumus. Bet po trijų „ne“ pasibaigusių balsavimų atrodo, kad toks sprendimas rinkėjams giliai nepriimtinas. Negalima to atmesti kaip gyventojų, neišnagrinėjusių sutarties papunkčių taip detaliai, kaip norėtų jos autoriai, reflekso.
Galimos pasekmės – kad Europos galimybės veikti kaip Sąjungai bus labiau ribotos ir politikų, dėl kurių sutartų visos narės, skaičius bus mažesnis nei anksčiau. Bet nesena praeitis – laikotarpis po dviejų plėtros etapų, kuriais buvo priimtos Vidurio ir Rytų Europos šalys, – nėra niūri. Europa toli gražu nežlugo ir neužstrigo. Panašu, kad geriausia sekti pastarųjų keleto metų modeliu – be sutarties kaskart spręsti dėl konkrečių susitarimų atskirai.
ES sutartys
Lisabonos sutartis (2009?)
Sukuria naujus postus: Europos Vadovų Tarybos prezidento ir ES „užsienio reikalų ministro“ – kartu su nemaža biurokratine struktūra (Europos išorinių veiksmų tarnyba). 51 srityje panaikina nacionalinį veto ir suteikia Pagrindinių teisių chartijai teisinę galią. Suteikia Europos Parlamentui daugiau teisių priimant sprendimus ir atnaujina 27 narių balsavimo svorius. Komisija sumažinama iki 18 narių. Kova su klimato kaita tampa oficialiu ES tikslu.
ES konstitucija (ATA 2005)
Iš esmės bandė daryti tą patį, ką ir Lisabonos sutartis, bet pakeisdama ir konsoliduodama visas ankstesnes sutartis į Konstituciją Europai, kurioje būtų naudojama didingesnė terminologija, pvz., ES direktyvos būtų pervadintos „įstatymais“. Palaidota po to, kai prancūzai ir olandai referendumuose balsavo „ne“.
Nicos sutartis (2003)
Nustatė balsavimo taisykles Sąjungai iki 25 valstybių narių, kad ES galėtų priimti Rytų Europos šalis, išplėtė balsavimą kvalifikuota dauguma ir leido grupėms šalių plėtoti „platesnį bendradarbiavimą“. Nustatė naujus šalių narių balsų svorius ir panaikino didžiųjų šalių, įskaitant Britanijos, turėtus antruosius komisarus.
Amsterdamo sutartis (1999)
Sukūrė teisinį pagrindą bevizei Šengeno erdvei kontinentinėje Europoje. Įsteigė vyriausiojo įgaliotinio ES užsienio politikai pareigybę.
Maastrichto sutartis (1993)
Įvedė bendrą valiutą ir sukūrė Europos Sąjungą, suteikdama jai naujų įgaliojimų baudžiamosios teisės, karo ir užsienio reikalų srityse.
