Reakcija į globaliai išplitusią HIV/AIDS epidemiją dažniausiai priklauso ne nuo įrodymų, bet nuo ideologijos. Tokie mitai kaip „skurdas ir diskriminacija yra esminės problemos“, „prezervatyvai – geriausias sprendimo būdas“ bei „seksualinis elgesys nesikeis“ yra laikomi savaime suprantamomis tiesomis. Šių mitų laikymasis geriausiu atveju baigiasi neefektyviomis, ir blogiausiu atveju – žalingomis pastangomis spęsti problemą.
Kiekvienoje Afrikos valstybėje, kurioje HIV infekcijų skaičius sumažėjęs, šis sumažėjimas yra siejamas su tuo, kad nukritęs vyrų ir moterų, turinčių daugiau nei vieną seksualinį partnerį per metus, skaičius. Būtent tai skatina ištikimybės programos. Tačiau apie HIV infekuotųjų skaičiaus mažėjimą negalima kalbėti, kai turime omenyje prezervatyvų naudojimo skatinimą. Kitas elgesys, taip pat siejamas su HIV plitimo mažėjimu, yra priešvedybinių seksualinių santykių retėjimas tarp jaunų žmonių.
Jei AIDS prevencija turi būti remiama įrodymais, o ne ideologijomis, tuomet ištikimybės ir susilaikymo programos turėtų būti centrinės sprendžiant problemą. Tačiau tokių programų nėra daug, nes pagrindiniai Vakarų donorai bei įžymybės jų nepalaiko. Šiomis programomis daugiausia natūraliai užsiima krikščioniškosios religinės bendruomenės.
Tačiau šios žinios dažniausiai ignoruojamos ir tų organizacijų, kurios užsiima AIDS prevencija. Ir dažnai tokių organizacijų išvadose teigiama, kad tikėjimo bendruomenės, ypač – krikščioniškosios bažnyčios – yra dalis tiek AIDS plitimo problemos, tiek sprendimo.
Pavyzdžiui, dažnai suabejojama, ar seksualinio elgesio keitimas yra pageidaujamas. Dažniausia problema – keleto seksualinių partnerių turėjimas vienu metu. Jei abejojama tokiu dalyku, tuomet reikia klausti, kas žmonėms svarbiau – ar vakarietiška samprata apie seksualinę laisvę, ar žmogaus gyvybė.
Dažnai dėl AIDS plitimo yra kaltinamas skurdas, lyčių nelygybė, socialinis nestabilumas. Tačiau epidemiologiniai duomenys rodo ką kita. Pavyzdžiui, Afrikoje AIDS dažniau serga turtingieji nei vargšai. Pietų Afrikos regiono turtingosiose valstybėse AIDS yra labiau paplitęs. AIDS daugumoje pasaulio valstybių yra labiau paplitęs tarp turtingųjų iš šis skirtumas labiausiai pastebimas tarp moterų.
Pavyzdžiui, Tanzanijoje moterys, patenkančios tarp penktadalio visos populiacijos turtingiausiųjų, net keturis kartus dažniau serga HIV nei moterys pačiame neturtingiausiame populiacijos penktadalyje.
Skurdas gali paskatinti asmenis rizikingiems seksualiniams santykiams, tačiau turtas gali turėti įtakos AIDS plitimui dėl gyvenimo būdo, pavyzdžiui, gyvenimo miestuose, nesaikingo alkoholio vartojimo, bei galimybių turėti ir pasiekti daugiau nevedybinių seksualinių parnerių.
Nors lyčių nelygybė gali turėti įtakos moters teisei pasirinkti ar atsisakyti sekso ir nors tikinčios moterys gali užsikrėsti AIDS nuo savo vyrų, tyrimai rodo, kad moterys taip pat į santuoką atneša HIV. Tyrėjas Damien de Walque parodė, kad nuo 30 iki 40 procentų virusu apsikrėtusių žmonių Afrikoje, poroje buvo apsikrėtusi tik moteris. Kitas tyrimas, atliktas Vinod Mishra parodė, kad porose, kuriose užsikrėtęs vienas asmuo, daugiau nei 50 procentų tai buvo moteris. Taigi žinia „būkite ištikimi“ skirta ne tik vyrams, kaip dažnai manoma, bet ir moterims.
Uganda pateikia vaizdų pavyzdį, kad tikėjimo bendruomenės turi ypač didelę reikšmę elgesio pokyčiams. Taip pat ir daugybėje kitų valstybių, kuriose siekiama pokyčių seksualiniame elgesyje, sumažėjo HIV plitimas. Tai – Kenija, Haitis, Zimbabvė, Tailandas, Kambodža. Šie pokyčiai matomi ir Dramblio Kaulo Kranto, Etiopijos, Zambios ir Malavio miestų regionuose.
Daugybėje valstybių, kuriose HIV plitimas nepristabdytas, yra paplitęs prezervatyvų naudojimas. Tačiau visose valstybėse, kuriose HIV plitimas sumažėjo, vis labiau įsitvirtina ištikimybė bei seksualinis susilaikymas.
Nuo tada, kai AIDS tapo globaline epidemija, dauguma AIDS programų buvo orientuotos į turinčius didelę riziką susirgti. Tačiau rizikos mažinimo programos ignoruoja centrinį epidemiologinį faktą: didžioji dauguma pasaulio gyventojų nepatenka į didelės rizikos grupes. Todėl daugumai taip pat turi būti skiriamos programos išlaikyti žemos rizikos elgesio įpročius. To šiandieninėse AIDS prevencijos programose nėra.
EDWARD C. GREEN