REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vakarų šalyse dažnai galima aptikti nuosaikių Rusijos ar Kinijos atžvilgiu politikų ir visuomenės nuomonės formuotojų pareiškimų. Socialiniuose tinkluose, ne be Rusijos propagandos mašinos pagalbos, taip pat gausu teiginių, kuriuose tvirtinama, kad su Rusija „būtina derėtis“, tai nuolat akcentuoja savo pranešimuose ir šios šalies prezidentas V. Putinas.

Vakarų šalyse dažnai galima aptikti nuosaikių Rusijos ar Kinijos atžvilgiu politikų ir visuomenės nuomonės formuotojų pareiškimų. Socialiniuose tinkluose, ne be Rusijos propagandos mašinos pagalbos, taip pat gausu teiginių, kuriuose tvirtinama, kad su Rusija „būtina derėtis“, tai nuolat akcentuoja savo pranešimuose ir šios šalies prezidentas V. Putinas.

REKLAMA

Tačiau, kaip rodo praktika, Šaltojo karo laikų taktika nebeveikia, įsitikinęs tarptautinių santykių ekspertas K. Segbersas. 

Pastarąjį ketvirtį amžiaus santykiai su Rusija yra pažymėti serija populiarių ir šiai šaliai itin patogių įsitikinimų, kurie neatlaiko kritikos, rašo autorius.

Štai keli svarbiausi iš jų:

  1. Rusija yra savotiška, tačiau svarbi pasaulinės bendruomenės narė.
  2. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai turėtų susilaikyti nuo kritikos.
  3. Šiandien Rusija tik reaguoja į Vakarų aroganciją ir nepagarbą po SSRS žlugimo.
  4. Šiandien mes išgyvename naują Šaltąjį karą. Ir juo galima ar reikia naudotis taip pat, kaip ir pirmuoju (1949-1989).
  5. Su autoritarinių sistemų valdytojais būtina kalbėtis, nes ilgainiui kontaktai ir prekyba nulemia pokyčius šiose šalyse.
  6. Su Rusija reikia kalbėtis, kad būtų pasiektas sąžiningas asmenų, priimančių ten sprendimus, interesų balansas.

„Visa tai yra arba ginčytina, arba melaginga“, – „Die Zeit“ cituojamas tarptautinių santykių ekspertas Klausas Segbersas.

REKLAMA
REKLAMA

Pirma: „Rusijoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, yra tam tikros istorinės ypatybės. (…) Tačiau iš istorinės perspektyvos bet kokiu atveju negalima daryti daug lemiančių išvadų (pavyzdžiui, apie „negebėjimą gyventi demokratijoje, rinkos ekonomikoje, pilietinėje visuomenėje“ ir pan.)“.

REKLAMA

„Rusijos valdžia nelaiko savęs normaliu daugiašalių organizacijų ir jų taisyklių nariu, pernelyg dažnai griauna žaidimo taisykles: Gruzijos ir Ukrainos teritorijų aneksija, organizuotas valstybės mastu sportininkų dopingo vartojimas, nuodijimai, tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje, kišimasis į užsienio rinkimų kampanijas, ginkluotės kontrolės susitarimų pažeidimai, tikėtina, ir Sirijos ligoninių bombardavimas, ir tai tėra tik pavieniai pavyzdžiui“. 

Antra: „Vokiečių Reichas suteikė milžiniškų kančių visam pasauliui. Ir po 1945-ųjų vyko intensyvus bei skausmingas darbas šiuo klausimu. Vargu ar kažkas dar liko nuslėpta ar neištirta – tai buvo ir lieka teisinga. <...> Tačiau, iš siaubo kyla dviguba atsakomybė – kaip už taikos išsaugojimą, tiek ir už naujo genocido užkardymą, o tai gali pareikalauti ir karybai skirtų lėšų panaudojimą. Ir, be jokių abejonių, istorija niekaip nereiškia, kad reikia nutylėti ar nekreipti dėmesio į dabartinius žmogaus teisių pažeidimus“. 

REKLAMA
REKLAMA

Trečia: „Pirmoji 1990-ųjų pusė po Sovietų Sąjungos griūties buvo sudėtinga, ir daugeliui buvusios SSRS šalių teko kentėti. Tačiau, tai buvo daugiausiai susiję su tęstinėmis ir nuolatos neteisingai planuojamos sovietinės ekonomikos problemomis ir būtinų reformų ignoravimu, negu su „Vakarų primesta ir skubotai realizuota šoko terapija“.

Ten, kur sistemų pokyčiai realizuoti nuosekliai ir prasmingai (kaip, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje), ji funkcionavo visai gerai“. 

Ketvirta: „Mes neišgyvename naujo Šaltojo karo. Pirmasis turėjo dvipusę struktūrą, skyrėsi į Rytų ir Vakarų blokus, buvo paremtas stabiliu naratyvu (demokratija arba ne, rinkos ekonomika arba ne). <...> Nieko iš anksčiau vyravusių liberalių pasaulėtvarkos įsivaizdavimų neliko, senų politinių įsitikinimų taikymas naujame, daugeliu atžvilgių chaotiškame pasaulyje turėtų patirti fiasko (ir tai jau vyksta).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vietoje to mes stebime augantį pasaulio susiskaldymą, nepakankamai suvaldomą globalizaciją, naratyvų išsiplėtojimą ir liberalizmo krizę“. 

Penkta: „Jeigu 1960-1970 metais politika „pokyčiai per suartėjimą“ buvo tikslinga ir sėkminga, tai šių dienų realybėje ji yra beprasmė – nereikia tikėtis Rusijos ir Kinijos valdančiųjų politinio elito prioritetų pokyčių.

Viltis, kad vienas ar kitas prekybos susitarimas, turizmas ar miestų bendradarbiavimas, susitikimai ir mūsų dialogo siekis anksčiau ar vėliau prives prie sisteminių pokyčių, Kinijos ir Rusijos atveju žlugo empirinės patirties būdu“. 

Šešta: „Visiškai nėra būtinybės privaloma tvarka ir nuolatos kalbėtis su Rusija, Kinija, didžiosiomis IT bendrovėmis, sukilėlių grupuotėmis ir išvis – su bet kuriais partneriais ar oponentais. Bendravimas tarpusavyje turi prasmę tik tuomet, kai yra laikomasi minimalių elgesio standartų ir nors iš dalies sutampa suinteresuotumas priimti bendrus sprendimus.

REKLAMA

Tačiau kuomet viena šalis turi absoliučiai priešingus prioritetus – pavyzdžiui, vengimas priimti sprendimus niekaip nesibaigiančiais pokalbiais, faktų slėpimu, savo pačių politinių tikslų vaikymasis ar bandymų užglaistyti pažeidimus manipuliacijomis socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, – tuomet mes jokiais būdais neturime laikytis tokios defektyvios komunikacijos“. 

Tikslingus pokalbius sudaro daug sąlygų

Tokiais atvejais, kaip represijos Honkonge, nepagarba milijonams Baltarusijos gyventojų, nuodijimai ir kitas Rusijos kritikų puolimas net ir už jos ribų, net nėra apie ką kalbėti su tais, kurie mano, kad galima naudotis tokiais instrumentais. Mes save tuomet pastatome į kvailą padėtį, dar ir atsukdami kitą skruostą. Viso to išsami diskusija gali vykti nebent Tarptautiniame Teisingumo Teisme. 

REKLAMA

Tiesa, tai nereiškia, kad nereikia visiškai kalbėtis. Pavyzdžiui, ginkluotės kontrolės klausimais, kur gali sutapti abipusių interesų klausimas. Aptarinėti vertybių klausimus su tokiais derybininkais, kaip Rusija ar Kinija, yra beprasmiška. 

Santykius su autoritariniais režimais būtina dėlioti kitaip – be istorinės romantikos ir saviapgaulės, apgalvotai, kalbėti glaustai ir, jeigu yra būtina, griežtai. Pasinaudojus proga, galima iškart atsisakyti ir nuo „Nord Stream 2“, tikina ekspertas.

Ne todėl, kad prieš dujotekį agituoja JAV senatoriai ar Vašingtonas, o todėl, kad jis neatitinka Vokietijos ir Europos interesų. Prie kelis metus tai būtų atrodę geriau, bet ir dabar dar ne pernelyg vėlu., pažymėjo K. Segbersas.

Rusijoje yra sukurta visa valstybinė sistema, skirta sutramdyti opozicijos politiko Aleksejaus Navalno veiklą. Į ją įtrauktos vos ne visos valstybinės ir valdžios remiamos institucijos, įskaitant patį Kremlių, FSB, VRM padalinius, regionų gubernatorius, televizijas ir šešėlinius veikėjus, skelbiama nepriklausomame „Projekt“ žurnalistų tyrime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų