• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Naujausi eurozonos ekonominio augimo skaičiai yra kiek geresni nei buvo tikėtasi. Ši 19-os Europos Sąjungai (ES) priklausančių valstybių grupė per antrąjį 2021 m. ketvirtį, palyginus su pirmuoju, paaugo 2,2 proc., iš dalies dėl neblogų Italijos ir Ispanijos rezultatų.

Naujausi eurozonos ekonominio augimo skaičiai yra kiek geresni nei buvo tikėtasi. Ši 19-os Europos Sąjungai (ES) priklausančių valstybių grupė per antrąjį 2021 m. ketvirtį, palyginus su pirmuoju, paaugo 2,2 proc., iš dalies dėl neblogų Italijos ir Ispanijos rezultatų.

REKLAMA

Ir nors JAV ir Kinijos ekonomikos dabar jau yra didesnės nei buvo 2019 m., eurozonai iki šio pasiekimo trūksta dar 3 proc. O pasižiūrėjus į kiek bendresnį eurozonos vaizdą, tampa aišku, kad tai tik ledkalnio viršūnė, rašo theconversation.com.

COVID-19 vis dar siaučia visame pasaulyje, taigi manoma, kad grįžus į tam tikrą „normalumą“, šalys atsigaus skirtingais tempais. Tai priklausys nuo jų ekonominės struktūros, atsigavimo politikos efektyvumo ir kaip jie tvarkysis su milžiniškomis valstybių skolomis bei numatomu lėto augimu ir infliacija. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių, eurozona kelia nemažai nerimo.

Praeities vaiduokliai

Pirmoji priežastis yra niūrūs eurozonos rezultatai po 2007–2009 m. pasaulinės finansų krizės. Prireikė net šešerių metų, kad BVP grįžtų į 2008 m. lygį, o kai kurioms valstybėms narėms sekėsi dar sunkiau. Ispanijai ir Portugalijai prireikė beveik dešimtmečio, o Italija ir Graikija šio tikslo vis dar nepasiekė.

REKLAMA
REKLAMA

Įsiplieskus koronaviruso pandemijai, eurozonos augimo tempas išliko gerokai mažesnis už jos planuotą ilgalaikę trajektoriją. Ji atsiliko nuo JAV ir Jungtinės Karalystės – šalių, kurias pasaulinė finansų krizė paveikė daug labiau. Palyginus su lyderių pozicijas užimančiomis kylančiomis ekonomikomis, ES rezultatas atrodo dar prasčiau. Ir taip nutinka jau ne pirmą kartą. Žvelgiant į paskutinius penkis nuosmukius, eurozonos šalys po kiekvieno jo atsigavo lėčiau.

REKLAMA

Nuo 2008 m., Europos Centrinis Bankas (ECB) išbandė daugybę metodų augimui gerinti. Kaip ir dauguma kitų didžiųjų valstybių, jis ėmėsi kiekybinio skatinimo, kuris apima pinigų kūrimą valstybių obligacijoms ir kitam finansiniam turtui pirkti. ECB siekė įvairiausiais būdais remti mažmeninę bankininkystę, įtvirtindamas neigiamas palūkanų normas ir teikdamas rinkoms daugiau išankstinių gairių dėl pinigų politikos.

Kaip 2012 m. sakė tuometinis ECB prezidentas Mario Draghi, jis padarys „viską, ką reikia“, kad tik išsaugotų eurą. Šios išankstinės gairės padėjo išlaikyti euro stabilumą, deja, to paties negalima pasakyti apie augimą.

REKLAMA
REKLAMA

Prasta politika ir senkantys pajėgumai

Dėl to iš dalies galima kaltinti politikos klaidas. Dėl savo neapdairumo, eurozona su pasauline finansų krize susidūrė kai paskolų palūkanos buvo žemos, todėl ES turėjo mažiau galimybių jas mažinti nei kiti pasaulio regionai. Ji taip pat ne taip noriai, kaip kiti centriniai bankai, pavyzdžiui Anglijos bankas ar JAV federalinė rezervų sistema, pradėjo kiekybinį skatinimą, verčiau telkdami savo dėmesį į infliacijos stabdymą ir euro stabilizavimą. ECB savo kiekybinio skatinimo programą pradėjo tik 2015 m.

Šalys, galinčios išlaidauti, siekiant skatinti ekonomiką, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija ir Nyderlandai, taip pat padarė per mažai. Ispanijos paskatos buvo prastai suplanuotos, o Italijai labiau rūpėjo biudžeto subalansavimas. Krizei vos prasidėjus, taupymas tapo visos eurozonos prioritetu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Susijusi problema buvo viešosios ir privačiosios investicijos. Vidutinių pajamų ES regionuose investicijų lygis 2002–2018 m. sumažėjo apie 14 proc. Taupioje Vokietijoje viešosios ir privačiosios fiksuotos investicijos sudarė vis mažesnę BVP dalį, nepaisant išaugusių viešųjų išlaidų.

Prieš prasidedant COVID-19 pandemijai, ES infrastruktūros investicijos buvo mažiausios per 15 m., o didžiausias nuosmukis buvo fiksuojamas mažiau pažengusiuose regionuose. Nepakako net 2008 m. Europos ekonomikos atkūrimo plano ir 2014 m. Europos Komisijos investicijų plano.

Silpniausia vieta buvo bendras rezultatas: COVID-19 protrūkio metu Vokietija ir visa eurozona nepaaugo nei vienu procentu, o Austrijos, Prancūzijos ir Italijos ekonomikos netgi šiek tiek sumažėjo. ECB dar 2019 m. 0,1 proc. sumažino palūkanų normą iki -0,5 proc. ir nuo tų metų lapkričio 1 d., kai ECB prezidente tapo Christine Lagarde, vėl pradėjo kas mėnesinį kiekybinį skatinimą.

REKLAMA

Taigi eurozonos ekonomikos gyvybę reikėjo palaikyti dar prieš prasidedant pandemijai. Išties, tuo metu jau buvo taikoma daugybė kitų netradicinių priemonių. Vienintelė ECB pandemijos metu pristatyta priemonė buvo nauja pigesnio bankų refinansavimo forma. Tai padidina tikimybę, kad ECB pritrūks ginkluotės, reikalingos ir toliau skatinti silpną eurozonos ekonomiką.

Disciplina „über alles“

Galiausiai, kai kurios eurozonos narės yra apsėstos ES fiskalinių mažos valstybės skolos ir mažo deficito taisyklių. „Financial Times“ 2020 m. kovo mėnesį pranešė, kad: „Norėdama kovoti su koronaviruso pandemija, Vokietija suplėšė fiskalinių taisyklių knygą.“ Tačiau jau tuomet atsirado įtakingų figūrų, tokių kaip Bundestago prezidentas Wolfgangas Schäube, kurios ragino grįžti prie fiskalinės disciplinos.

REKLAMA

Taupymas šiuo metu yra prabanga, kurios ES negali sau leisti. Cituojant mintį, kurią, esą, pasakė Albertas Einsteinas: „Beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų.“

Norėdamas kitokio rezultato, ECB turėtų tvirtai laikytis pinigų politikos švelninimo, ir, kaip ir federalinis rezervas, nepasiduoti infliacijos spaudimui, kuris manoma būtų trumpalaikis ir kurį sukeltų didinamos palūkanų normos arba mažinamas kiekybinis skatinimas.

Tačiau norint tinkamai reaguoti į ekonominę realybę, reikia atlaisvinti fiskalines taisykles. Reikia vengti pagundos ir vėl paskelbti taupymo laikotarpį, kuris sužlugdytų sąjungos periferijoje esančias tautas. Būtent taupymas tapo viena pagrindinių praeito dešimtmečio pradžios eurozonos krizės priežasčių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turtingos šalys, o ypatingai Vokietija, turėtų ir vėl skirti daugiau lėšų infrastruktūrai, švietimui ir technologijoms. ES 750 mlrd. eurų „Naujos kartos ES“ investicijų plano įgyvendinimas turėtų prasidėti dar šiemet, tačiau, kaip ir dviejų ankstesnių ES gaivinimo paketų, vien jo, greičiausiai, nepakaks.

Neturint patirties, kaip turėtų atrodyti sėkmingas atsigavimas, turint iš prigimties silpną ekonomiką, perdėtai laikantis fiskalinių taisyklių ir atsiradus tikimybei, kad išseks ECB pajėgumai, gali būti, kad Europos laukia dar vienas prarastas dešimtmetis. Tačiau geriau būtų nesužinoti, kokią įtaką tai turėtų eurozonai ir visai ES.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų