„Gazprom“ tinklui toliau plečiantis Europoje, Rusijos valstybinė dujų monopolį turinti bendrovė paskelbė, kad per savo dukterinę įmonę „Gazprom marketingas ir prekyba“ pradės tiekti dujas Airijai. Tačiau tikslios susitarimo sąlygos nebuvo atskleistos (Moscow Times, liepos 5 d.).
Veikdama šalyje, per pirmuosius penkerius metus „Gazprom“ planuoja tiekti maždaug 10-15 proc. Airijai reikalingų dujų. Airija yra 23-ioji Europos valstybė, kur „Gazprom“ vartotojams pardavinės dujas.
„Gazprom“ nesuvaldoma jėga yra įspūdinga. Per prezidento Vladimiro Putino kadenciją jai pavyko patekti į Londono akcijų biržos sąrašą ir pagal rinkos kapitalizaciją greitai tapo trečiąja pagal dydį kompanija pasaulyje.
„Gazprom“ vadovas Alexei Miller ir jo valdyba, naudodamiesi Kremliaus politine parama, sugebėjo įsigyti daugybę dujų paskirstymo įmonių visoje ES. Jie taip pat nusipirko 50 proc. strateginio dujų paskirstymo centro Austrijoje, Baumgartene, akcijų.
Šių brangių pirkinių trūkumas Rusijai yra tas, kad Europos valstybės pradėjo diversifikuoti tiekėjus. Energetikos analitikai, tokie kaip Nikos Tasfos iš Vašingtone įsikūrusios konsultacijų energetikos klausimais firmos „PFC Energy,“ prognozuoja, kad „Gazprom“ tenkanti Europos rinkos dalis iki 2020 m. nepadidės ir netgi gali sumažėti.
ES dažnai buvo kritikuojama dėl to, kad neturi bendros energetikos politikos, o tai trukdo jai derėtis su „Gazprom“ kaip importuotojų blokui. Tačiau ES negali turėti vieningos pozicijos klausimais, susijusiais su energetine priklausomybe nuo Rusijos. Šiandien daugelis ES valstybių dėl suskystintų gamtinių dujų (SGD) yra labiau priklausomos nuo Šiaurės Afrikos (Alžyro ir Egipto) ir Kataro nei nuo Rusijos. Nerusiškos SGD skinasi kelią į Europos rinkas. Pavyzdžiui, Ispanija iš viso neimportuoja dujų iš Rusijos, ir 60 proc. įsivežamų dujų (tai riba, kurią leidžia dabartiniai Ispanijos įstatymai) gauna iš Alžyro.
Tol, kol priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių yra tokia skirtinga, paprasčiausiai negali būti bendros visai ES politikos iš Rusijos importuojamų dujų atžvilgiu.
2006 m. sausio mėnesį trumpam nutraukus rusiškų dujų tranzitą per Ukrainą privertė daugelį ES valstybių pasirašyti tiekimo sutartis su Šiaurės Afrikos ir Norvegijos tiekėjais. Bendras rezultatas, pasak N. Tasfos, rodo, kad iš Rusijos importuojamų dujų dalis iki 2020 m Europoje išliks apie 25 proc. ar mažiau.
Kita problema, kuri gali iškilti „Gazprom“ gausiai investuojant į ES rinką – kaip patenkinti augančią Rusijos vidaus paklausą dujoms ir tuo pačiu metu įvykdyti ilgalaikius eksporto kontraktus. Kad tai pasiektų, kompanija turi veikti labai apdairiai.
Planuotojai Rusijoje nuolat nepakankamai įvertindavo greitą dujų suvartojimo augimą Rusijoje ir naują ES sugebėjimą rasti alternatyvius šaltinius. „Gazprom“ dujų pramonės ekonomikos tyrimų instituto (Gazprom’s Research Institute for the Economics of the Gas Industry) „NIIGazekonomika“ parengta studija 2005 m. ataskaitoje atskleidė, kad gamtinių dujų vidaus suvartojimas augo greičiau nei prognozuota Rusijos energetikos strategijoje – oficialiose 2003 m. gegužę priimtose energetikos sektoriaus gairėse.
„NIIGazekonomika“ nustatė, kad ankstesnės Rusijos vidaus dujų suvartojimo prognozės rėmėsi nepatikimais sovietinės eros duomenimis ir klydo dešimtimis milijardų kubinių metrų. Jie teigė, kad vidaus vartojimas sparčiai išaugo dėl daugelio priežasčių: 1) žemos dujų kainos vidaus vartotojams, skatinančios vartojimą; 2) energijai imlios Rusijos pramonės prigimties; 3) „Gazprom“ Rusijos vamzdynų sistemos monopolio; siekdamas išlaikyti šį monopolį, „Gazprom“ diskriminuoja nepriklausomus dujų tiekėjus, ribodamas jų galimybes naudotis sistema (visų pirma tinka naftos kompanijų, kurios priverstos sudeginti milijardus kubinių metrų kartu su nafta išgaunamų dujų); 4) „Gazprom“ nenoro investuoti į naujus dujų gavybos laukus, kurie pakeistų keturis dabar eksploatuojamus, didelius išeikvojimo rodiklius turinčius laukus; ir 5) neišvengiamo Rusijos poreikio remtis palyginti mažu kiekiu Centrinės Azijos dujų pardavimu Europai (10 mlrd. m³) tam, kad patenkintų vidaus poreikius ir naujus eksporto įsipareigojimus. Šios apimtys neabejotinai smarkiai išaugs per kelis ateinančius metus.
Liepos 7 d. Rusijos dienraštis „Komersant“ pranešė, kad Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas įpareigojo „Gazprom“ ir Federalinę antimonopolio tarnybą greičiau sudaryti nepriklausomiems Rusijos dujų tiekėjams sąlygas naudotis „Gazprom“ dujų vamzdynų sistema.
I. Sečinas, daugelio laikomas siloviki arba galios klano Rusijoje vadu, taip pat yra didžiausios Rusijos naftos kompanijos „Rosneft“ valdybos pirmininkas. „Rosneft“ išgauna maždaug 6,6 mlrd. m³ kartu su nafta išsiskiriančių dujų. Kitų nepriklausomų dujų tiekėjų išgaunamos dujos („Novatek“ išgauna 15 mlrd. m³, „Lukoil“ ir „Surgutneftegas“ išgauna po 7 mlrd. m³ ir TNK-BP – 4,9 mlrd. m³) sudaro 14-16 proc. visų Rusijoje išgaunamų dujų. Visos bendrovės, siekdamos parduoti savo dujas, susiduria su „Gazprom“ daromomis kliūtimis ir daugelis jas sudegina.
Šioms kompanijoms „Gazprom“ už jų dujas dabar siūlo 46 dolerius už 1 tūkst. m³, nors Rusijos rinkoje jų kaina yra 71 doleris už 1 tūkst. m³. Tuo pat metu Europoje „Gazprom“ dujas parduoda už vidutinę 400 dolerių už 1 tūkst. m³ kainą.
Šiandieninę nežinomybę dar padidino tai, kad praeitą mėnesį vykusi Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kelionė į Centrinės Azijos dujas išgaunančias valstybes neatnešė jokių tvirtų įsipareigojimų, o tik miglotus principinius susitarimus su šių šalių lyderiais, kad jos ateis Rusijai į pagalbą. Šios šalys atrado naujas rinkas Kinijoje bei Indijoje tai komplikuoja ambicingus Maskvos planus Europoje.
Parengta pagal Eurasia Daily Monitor
