Vladimirą Putiną prieš 20 metų B. Jelcinas pristatė kaip Rusijai būtinų reformų garantą. Jau po pirmųjų kelių valdymo metų reformų ir valdžios uzurpavimo santykis pradėjo stipriai keistis pirmųjų nenaudai. Nepaisant to, kad V. Putinui pavyko iškelti Rusiją į tarptautinės politikos galingųjų gretas, tam teko paaukoti šalies gyventojų laisvę ir ekonominius pajėgumus.
Ne šachmatininkas, o dziudoistas
Amerikiečiai dažnai laiko rusus puikiais šachmatininkais. Tačiau V. Putino sportas – tai ne šachmatai, o dziudo. Rusijos prezidentas prisipažino, kad vaikystėje jis buvo „chuliganu“, o iš gatvės jį ištraukė kovos menai. Jis mano, kad dziudo išmokė jį disciplinos ir pasaulėžiūros. Dziudo net ir išoriškai silpnesnis kovos dalyviui gali užtekti pasitikėjimo savo fizinėmis ar valios jėgomis, kad įveiktų didesnį ar stipresnį priešininką. Viena iš pagrindinių šio sporto taktikų – išvesti iš kantrybės ir pusiausvyros savo priešininką bei, pasinaudojus jo laikina dezorientacija, perimti iniciatyvą, rašoma „The Washington Post“.
V. Putinas įrodė savo vikrumą pasinaudojęs Vakarus sujaukusiomis aplinkybėmis ir jų lyderių neryžtingumu. Nuo pat pirmos dienos Kremliuje jis turėjo planą sugrąžinti Rusijai galios valstybės statusą, kuomet JAV jokio atsakomojo plano neturėjo nuo pat Šaltojo karo pabaigos, ir Rusija pasinaudojo šia persvara prieš gerokai stipresnį konkurentą, rašoma leidinyje.
Europoje į Kremliaus pusę linksta Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir Italijos euroskeptikai. Prancūzijoje savo galią rodo M. Le Pen judėjimas, gavęs finansavimą iš Kremliaus kontroliuojamų bankų.
V. Putino įgūdžius galima įžvelgti ne tik skaldomoje Europoje, tačiau ir Artimuosiuose Rytuose, kur Rusija įžengė pirmą sykį per tris dešimtmečius kaip pagrindinis žaidėjas, vienu metu lošdama su visomis daugelio ten vykstančių konfliktų pusėmis. Jis sukėlė įtampą net NATO, kuomet sugebėjo susidraugauti su dabartiniu Turkijos prezidentu R. Erdoganu. „S-400“ įsigijimo istorija kelia vis daugiau klausimų ar Turkija apskritai išliks NATO aljanse.
Rusija taip pat pasinaudojo atšalusiais B. Obamos administracijos ir Saudo Arabijos santykiais. Jis taip pat pasinaudojo galimybe, kurią jam suteikė D. Trumpo ir Kinijos prekybos karas, plėsdamas savo ryšius su kita galios valstybe.
Nepaisant to, kad Rusija šiuose santykiuose akivaizdžiai užima „jaunesniojo brolio“ vietą, V. Putinas Xi Jinpingo akyse užsitarnavo bent jau nebylų pritarimą tiek tarptautinės, tiek ir vidaus politikos klausimais.
7 Putino savybės
Leidinys „Handelsblatt“ taip pat pateikė septynias V. Putino savybes, kurios atsiskleidė įvairiais jo valdymo momentais.
1. Reformatorius
Per pirmuosius 2,5 metų jis išvalė tai, ką po savęs paliko jo pirmtakas B. Jelcinas: įvedė mokesčių ir verslo santykių teisines reformas, užbaigė žemių privatizaciją. V. Putinas konsolidavo valstybę, kuriai galėjo grėsti ir dar vienas subyrėjimas – įskaitant ir kruvinus karus Čečėnijoje. Maža to, šiek tiek sutvarkius mokestinę sistemą jam pavyko užtikrinti bent kokį stabilų atlygį valstybės sektoriuje, pensijų išmokėjimą. Ilgainiui į Kremliaus patikėtinių rankas patekusio gamtos žaliavos netgi leido didinti išlaidas tiek valstybės reikmėms, tiek ir pensijoms ar valstybės tarnautojų darbo užmokesčiams.
Po to, kai iš šalies spruko žiniasklaidos priemones valdę oligarchai Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis, o buvusiam oligarchui M. Chodorkovskiui teko kolonijoje praleisti beveik 10 metų, daugelis didžiųjų verslo ryklių atsisakė nuo savo ambicijų, pakluso Kremliui ar net savanoriškai pardavė savo bendroves valdžios kontroliuojamoms jėgoms, kaip pasielgė milijardierius Romanas Abramovičius. Valdant B. Jelcinui veikusios ir didelę galią turėjusios žiniasklaidos priemonės atsidūrė Kremliaus kontrolėje.
2. Oligarchų formuotojas
Tačiau oligarchų klasė nebuvo „pašalinta“. Į jų vietą tiesiog atsistojo „valstybiniai oligarchai“: didžiųjų bendrovių savininkai, monopolininkių „Rosneft“, „Gazprom“ ar „Sberbank“ vadovai. Kurie, taip jau sutapo, buvo artimi V. Putino draugai dar nuo mokslų ir darbo Sankt Peterburgo administracijoje laikų.
3. Ekspansionistas
Tuomet dar tik pradėjusi rodytis ekonominė krizė Rusijoje ir krentantys jo reitingai buvo „išspręsti“ 2014-ųjų tarptautinės politikos išpuoliu: iš pradžių skiriamaisiais ženklais nepaženklinti Rusijos kariai aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Vėliau Rusijos kariuomenė pradėjo didelio masto Rytų Ukrainos separatistų palaikymo operaciją, kuri tęsiasi iki šiol.
Karas Donbase, pažymima vokiečių leidinyje, yra labiau tiesioginis Rusijos įsiveržimas, negu pilietinis karas. Ir jis Rusijai pasitarnauja trimis tikslais: pademonstruoti Rusijos modernizuotos kariuomenės galią, sukelti dėl Ukrainos, kaip pavyzdžio rusams, kad galima reformuoti savo valstybę ir nubrėžti naujas sienas Europoje.
4. Skaldymo meistras
Savo iliuzijose V. Putinas mano, kad persvara yra jo pusėje. Jis yra įsitikinęs, kad dėl augančių Vakarų ekonominių problemų siūlymai atšaukti sankcijas Rusijai skamba vis garsiau – ir kad jos gali būti susilpnintos be Kremliaus atsitraukimo.
Leidinyje pažymima, kad V. Putinas nori sugrąžinti Rusiją į pasaulinę areną, suskaldyti Europą ir paversti Rusiją viena iš lemiamą žodį kontinente turinčia valstybe. Tam jis pasitelkia: populistines partijas Europos Sąjungoje, kariuomenės modernizaciją, INF sutarties nutraukimą, savo vaidmenį Sirijoje.
5. Geostrategas
Po to, kai Sirijoje – o taip pat ir Venesueloje ir kituose regionuose – Putinas parodė, kad į Rusiją galima remtis, nuo vakarietiškų vertybių koncepcijos nusisuks ir daugiau kitų ginčytinų šalių vadovų. Su Irano pagalba jis įtraukė Turkiją į karo žaidimą Sirijoje, tuo pat metu jis pastūmėjo Ankarą į savo pusę parduodamas priešlėktuvinės gynybos sistemas „S-400“ ir gerokai susilpnino turkų įtaką Centrinėje Azijoje. Tuo pat metu V. Putinas gerino bendradarbiavimą su Saudo Arabija ir nafto karteliu OPEC, jis taip pat demonstruoja besivystantį bendradarbiavimą su Kiniją.
6. Vengiantis ekonominių problemų klausimo
V. Putinas, be abejonės, prisidėjo prie Rusijos ekonominio augimo po Jelcino laikų sunkmečio. Tačiau šiandien ekonominiai V. Putino pasiekimai nebeatrodo įspūdingai: nepaisant prognozuojamo šių ir artėjančių metų augimo 1,2 ir 1,7 proc., Rusija stipriai atsiliko nuo Vakarų Europos šalių.
Mokesčių ir pensinio amžiaus didinimas užsitęsus ekonominei krizei sumažino V. Putino autoritetą liaudies akyse. Šiandien už skurdo ribos gyvena 21 mln. rusų, o tai sudaro 14,3 proc. visų gyventojų. 2018-ųjų apklausos parodė, kad 18 proc. nepritarė V. Putino veiksmams, šiandien tokių yra jau 38 proc. Tendencija rodo, kad nepritarimo nuotaikos yra augančios.
V. Putinas remiasi valstybiniu sektoriumi, o ne vidurine klase ir verslu. Ženkliausiai per jo valdymo metus išaugo valdininkų ir valstybės įmonių, tokių kaip „Gazprom“, „Rosneft“ ar „Sberbank“, darbuotojų atlyginimai.
7. Cinikas
V. Putinas, jeigu jį stebėtume dešimtmečiais, ne sykį keitė savo pavidalą. Išliko tik jo valdžios siekimas ir ciniškumas, pažymima „Handelsblatt“. Po „Kursk“ tragedijos 2000-aisiais, V. Putinas, tuomet dar nepatyręs politikas, be didesnių emocijų ir nejaukiai šypsodamasis, amerikiečių televizijos šou laidoje pas Larry Kingą pareiškė: „Jis nuskendo“. Kuomet šiais metais Sibiro regionus užgriuvo potvyniai, jo paklausė, ar vietos gyventojai gali tikėtis perkėlimo į kaimyninį didelį miestą, Kremliaus vadas atsakė: „Ten gaisrai“.
Tai, kuo V. Putinas geopolitine prasme pavertė šalį, nusileidžiančią savo ekonomine galia Italijai ar Pietų Korėjai, yra beveik genialu, pripažįstama „Handelsblatt“. Tačiau tai yra įgyvendinama vidaus destabilizacijos kaina. Šalis vis dar yra bejėgė išvengti nelaimingų atsitikimų, susijusių su branduoliniais tyrimais ar gamtos kataklizmais. Jis taip pat nesugebėjo atitraukti Rusijos nuo „gamtos resursų adatos“ – iš naftos ir dujų vis dar yra gaunama didžioji dalis šalies pajamų.
Demografinė krizė, kylanti dėl gyventojų amžiaus kaitos, dar labiau paaštrėjo dėl milijonų jaunų rusų, nematančių savo šalyje perspektyvų laisvai gyventi, emigracijos.
Rusija yra toli nuo to, kad taptų technologijų galios valstybe, kokia kadaise buvo Sovietų Sąjunga. Auganti V. Putino konfrontacija su Vakarais vis labiau stumia Rusiją į jaunesniosios Kinijos partnerės poziciją.
