b. jelcinas

Prieš 20 metų Rusijoje į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Nuo tol jis vadovauja šiai šaliai nuolat demonstruodamas didžiules ambicijas. Tiesa, susimokėti už tai skaudžią kainą tenka jos gyventojams. Vladimirą Putiną prieš 20 metų B. Jelcinas pristatė kaip Rusijai būtinų reformų garantą. Jau po pirmųjų kelių valdymo metų reformų ir valdžios uzurpavimo santykis pradėjo stipriai keistis pirmųjų nenaudai.

NATO šalių susitikimo metu 1997-aisias, kuomet buvo sprendžiamas ir bendradarbiavimo su Rusija klausimas, vyko Kremliaus ir Baltųjų rūmų derybos. Jų metu nuskambėjo B. Jelcino noras „džentelmeniškai susitarti“, kad buvusios sovietinės respublikos „nebūtų kviečiamos į NATO“. Rusijos prezidentas džiaugėsi tuo, kad pavyko sutarti dėl bendrų principų.

Paviešinti JAV ir Rusijos prezidentų pokalbiai apie V. Putiną: „jis tikras demokratas ir patikimas žmogus“

Vasario 1-ąją, prieš 86-ierius metus, gimė pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Tai žmogus, ne tik atvedęs Rusiją į demokratiją, prisidėjęs prie Baltijos šalių nepriklausomybės, bet ir „perdavęs valdžią“ Vladimirui Putinui. Pateikiame kelis faktus, kurie gali būti mažiau žinomi. 1. B. Jelcinas neturėjo dviejų kairės rankos pirštų. Jų jis neteko dar būdamas vaiku, sprogus granatai, kurią jis su draugais pavogė iš karinio sandėlio. Apskritai, B. Jelcinas vaikystėje buvo peštukas.

Rusijos prezidentas per pastaruosius pusantrų metų tampa vis mažiau patrauklus savo rinkėjams, žmonės apie jį vis labiau neturi nuomonės, skelbia „Levada centr“ atliktos apklausos rezultatai. Pagrindiniais jo privalumais rusai laiko armijos ir Rusijos pozicijos pasaulyje sustiprinimą, rašoma „rbc.ru“. 1999-ųjų rugpjūčio 8-ąją Borisas Jelcinas patvirtino V. Putino kandidatūrą į premjero postą.

Interviu leidiniui „Die Welt“ buvęs šachmatų čempionas ir dabartinis Rusijos opozicijos atstovas Garis Kasparovas papasakojo apie tai, kokią Rusiją jis mato valdant Vladimirui Putinui. Šiuo metu aktyvistas vieši Vilniuje, kuriame organizuoja „Rusijos forumą“ – renginį, skirtą šios šalies problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

„Šio teksto – „Putinizmas, kaip aukščiausia ir baigtinė banditinio kapitalizmo forma, Rusijoje“ prieš keturiolika metų man nepavyko publikuoti nei „Novaja gazeta“, kurioje tuo metu turėjau savo skiltį, nei jokiame kitame liberaliame leidinyje. Jis pasirodė „Sovietinėje Rusijoje“. Rusijos liberalizmo ikonos bėgo paskui „blatną“ (rus.

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Šiandien didesnė dalis Rusijos visuomenės (kai kas nuoširdžiai, kai kas – paveiktas nesiliaujamos propagandos) remia separatistus Ukrainoje, nors, kaip parodė Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM apklausa, 66 proc. šalies gyventojų pasisako prieš rusų kariuomenės įvedimą į kaimyninės valstybės teritoriją, bet tai gali būti tik nauja Kremliaus, kuris taip sukuria „nesikišimo“ vaizdą, o pats slapta toliau remia maištininkus, strategija.