15 žmonių buvo tamsiame urve, vykstant psichologiniam 40 dienų „giliojo laiko“ eksperimentui

Kiekvienas turi savo mėgstamiausią psichologinį eksperimentą, kurio metu grupė žmonių yra paliekama izoliuotoje aplinkoje kelioms savaitėms, leidžiant instinktams perimti kontrolę.

Klasikiniai tokio tipo pavyzdžiai yra liūdnai pagarsėjęs Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kurio metu savanoriai buvo užrakinti kalėjime, kur jiems buvo skirtos arba kalinių, arba prižiūrėtojų rolės, bei „Biosfera 2“ projektas, kuriame aštuoni žmonės dvejiems metams buvo uždaryti į dirbtinę biosferą.

Abu eksperimentai greitai tapo nebekontroliuojami. Kalėjimo eksperimentas baigėsi visišku (ir, kaip manoma, pusiau surežisuotu) siaubo šou, o „Biosfera 2“ buvo nutrauktas, po to kai deguonies lygis biosferos viduje tapo pavojingas ir visi dalyviai vos nemirė iš bado.

Šių eksperimentų pėdsakais seka „Gilusis laikas“ (angl. Deep time) – projektas, kurio metu 15 žmonių 40 dienų yra paliekami išbūti tamsiame urve be jokio natūralios šviesos šaltinio ir negebėdami suprasti, koks dabar yra paros laikas.

Šių metų kovo 14 d. 15 savanorių komanda – aštuoni vyrai ir septynios moterys – buvo įkalinti Arježo urve Prancūzijoje. Bandymo tikslas – stebėti ilgalaikės izoliacijos poveikius, nesuvokiant laiko. Dėl šios priežasties dalyviai neturi jokio natūralios šviesos šaltinio, telefonų, laikrodžių ar bet kokio kito būdo sužinoti, kokia dabar diena. Vienintelis jų turimas šviesos šaltinis – pedalais varomas įrenginys elektros energijai generuoti.

Projekto interneto svetainėje rašoma: „Laiko suvokimo praradimas yra labiausiai dezorientuojantis veiksnys. Būtent šį aspektą misija „Gilusis laikas“ nori suprasti geriau. Iki šiol mes nežinome, kaip mūsų kognityvinė sistema supranta ir valdo laiką – erdvę, kur vyksta įvairūs įvykiai ir reiškiniai – ir net gilesnį šio kintamojo reiškinį, kurį galėtume pavadinti biologiniu laikrodžiu ar chronobiologija.“

27–50 m. amžiaus savanorių grupė labai įvairi. Joje – skirtingų profesijų atstovai nuo pradinės mokyklos mokytojų, iki biologų. Visiems dalyviams buvo uždėti jutikliai, kurių duomenis stebi mokslininkai, kol savanoriai iš lėto prisitaiko prie „kurmiško“ gyvenimo tamsoje ir drėgmėje.

REKLAMA

Neuromokslininkas Etienne‘as Koechlinas „7sur7“ pasakojo: „Tai pirmasis toks eksperimentas pasaulyje. Iki šiol, visos tokio tipo misijos sutelkė dėmesį į fiziologines kūno funkcijas, tačiau niekada nebandė išsiakinti, koks yra laiko įtrukimo poveikis kognityvinėms ir emocinės žmogaus funkcijoms.“

Projekto autoriai tikisi, kad eksperimentas turės daugybę pritaikymų: nuo strategijų, kaip geriausia leisti laiką povandeniniuose laivuose ar požeminėse kasyklose, iki kosmoso kelionių, įkaistant ir ilgesnes, ateityje laukiančias misijas: „Kosmoso užkariavimas, dėl naujų technologijų ir autoritetingų asmenybių, šį šimtmetį pasuks nauja kryptimi. Nuo mėnulio, iki Marso, taikydamiesi į kitus dangaus objektus, pavyzdžiui, nykštukinę planetą Cererą, žmonės susidurs su nauju laiko suvokimu.“

Tačiau eksperimentas yra vertinamas gan aršiai. Misijos lyderis Christianas Clotas, kuris nusprendė eiti į urvą kartu su kitais savanoriais, susilaukė Prancūzijos žurnalistų kritikos, nes vadina save tyrėju, nors neturi jokios mokslinės patirties.

Jeigu viskas vyks pagal planą, savanorių komanda turėtų palikti urvą 2021 m. balandžio 22 d. Tiesa, yra įdomu, kokia data tai atrodys savanoriams.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų